Aktorės Teofilijos Vaičiūnienės atsiminimai

Mano pažinties su dailininku K.Šimoniu pradžia gerai įsiminė, nes buvo ji tikrai nepaprasta, bent jau šių dienų akimis žiūrint. Atsitiko gal 1930 metais, kai K.Šimonis staiga sumanė vesti. Jis skubėjo ir norėjo susituokti be užsakų, kaip tuomet darė daugelis kitų Kauno menininkų J.Tumo-Vaižganto padedami. Bet vienas eiti pas Tumą jis nedrįso, tad atėjo prašyti P.Vaičiūno pagalbos, su kuriuo jau iš anksčiau buvo gerai pažįstamas. Vaičiūnas sutiko padėti ir liudininku pabūti.

J.Tumas-Vaižgantas, išklausęs reikalą, taręs: „Žinot, panie, prieš ženijantis reikia išpažinties prieiti, bet aš ne žandaras, kaip norit, taip darykit. Tai jūsų sąžinės reikalas…”. Ir vedė K.Šimonis be užsakų, be išpažinties, kaip B.Sruoga, P.Kubertavičius, kaip kiti dailininkai, rašytojai, teatralai. Tą gražią dieną nuvažiavom visi į Vytauto bažnyčią. Aš dalyvavau tik kaip žiūrovė. J.Tumas-Vaižgantas mūsų jau laukė. Kai prasidėjo apeigos, kai atėjo laikas šventinti žiedus ir J.Tumas-Vaižgantas jų paprašė, K.Šimonis ėmė raustis po kišenes, ieškoti, ir vis veltui. J.Tumas-Vaižgantas stovi, kantriai laukia, o K.Šimonis tarsi nesijaudina, tik vis ieško, rausiasi. Tuo tarpu P.Vaičiūnas labiausiai sunerimęs: „Kazimierai, Kazimierai, pagalvok gerai, kur padėjai tuos savo žiedus”, — prašo glostydamas jaunikio pečius. Staiga K.Šimonis išsitraukia degtukų dėžutę, atsidaro ją, o ten — žiedai! Visi lengviau atsidūsta, o Vaižgantas lyg supykęs, lyg juokais: „Ot, panie, koks užuomarša”, — pasako ir toliau daro, kas jam priklauso.

Gal po metų teko dalyvauti ir Šimonių dvynukų krikštynose. Irgi Vytauto bažnyčioje. Su pirmojo lietuviško kino filmo „Lietuvos kareivėlis” režisieriumi Braziulevičiumi tuomet buvome vieno iš Šimoniukų — Vykinto kūmai. Kas krikštijo jo brolį, jau ir nepamenu. Vakare susirinkome Šimonių bute, miesto centre, berods K. Donelaičio gatvėje. Pamenu didelį kambarį, daug svečių. Visi linksminomės, ir K.Šimonis neatsiliko nuo mūsų, dainavo senoviškas dainas, sukosi ratelyje, o galų gale su savo geru bičiuliu Stasiu Šilingiu ėmė imituoti baleto šokėjus ir atliko tai labai meistriškai. Mokėjo tuomet žmonės linksmintis.

Kol gyveno Kaune, dažnai susitikdavom. Lankydavomės pas K.Šimonį senajame ir naujajame jo bute P.Višinskio gatvėje, jis užeidavo pas mus. Kiek pamenu, tuomet pas Šimonius dažnai tekdavo sutikti tais laikais žinomą poetą B.Mengailį, kilusį kažkur nuo Biržų, jo žmoną B.Morkelytę bei jos tėvą profesorių Morkelį. Negaliu pasakyti, kokie ryšiai siejo juos su Šimoniais. Tuo tarpu kai kurie žymesnieji dailininkai niekad neužeidavo į kuklų butelį P.Višinskio gatvėje. Jiems K.Šimonis buvo ne daugiau kaip liaudies menininkas. Prieš karą, mums persikėlus į Vilnių, ryšiai su K.Šimoniu nutrūko keleriems metams. Mes nesilankėme Kaune, jis — Vilniuje. Tik jau po karo jis atvyko sostinėn į Dailininkų sąjungą ir kartu aplankė mus. Po to susitikdavome dažniau. Dailininkas vis atvažiuodavo į Vilnių su reikalais, aš nuvažiuodavau į Kauną ir skubėdavau į P.Višinskio, po to į Kęstučio gatvę, kur K.Šimonis į gyvenimo pabaigą buvo gavęs butą ir studiją.

Su P.Vaičiūnu jiedu būdavo kaip artimiausi giminės, susitikę apsikabindavo, išsibučiuodavo, o po to susėsdavo ir šnekučiuodavosi. P.Vaičiūnas kalbėdavo garsiai, įsikarščiavęs imdavo mosikuoti rankomis, o K.Šimonis buvo tylus, ramus, jo kalbą vos galėjai girdėti. P.Vaičiūnas, būdavo, klauso, klauso ir daug ko neišgirdęs pradeda K. Šimonį raginti kalbėti garsiau: „Kazimierai, Kazimierai, kalbėk tu balsiau, o tai aš tave užmušiu”. Tas ima teisintis: „Tai, kad aš, rodos, balsiai kalbu”. Tada P.Vaičiūnas ima vaičiūniškai šaukti: „Kaip tu balsiai, murmi kaip katinas po nosim, o aš nieko negirdžiu!”.

Bėgant metams susitikimai su K.Šimoniu darėsi vis retesni. Bet vis tiek retkarčiais dar apsilankydavau jo nuostabiomis spalvomis spindinčioje žemoje dirbtuvėje, dar pasisodindavo jis mane šalia, išsitraukdavo keletą rūšių kaimiškos dešros ir vaišindavo ja. O likimas nepagailėjo senuko. Tragiškai žuvo jaunesnysis sūnus, mirė žmona Teodora. Sužinojusi apie tai, nuvažiavau į Kauną, drebančia širdimi užlipau į ketvirtą aukštą, įėjau į dirbtuvę. Dailininką radau labai susenusį, prislėgtą, bet nepalaužtą. Mane jis sutiko šypsodamasis ir į užuojautos žodžius atsakė: „Ką gi padarysi, mirtis tik medžiagų apykaita gamtoje…”.

Paskutiniais gyvenimo metais K.Šimonį globojo marti Janina. Jis ne tik išgyveno iki savo devyniasdešimtmečio, bet dar ir daug dirbo, tiesa, daugiausia kartodamas savo senesnius darbus. Žmonės veržte veržėsi pas K.Šimonį, norėdami įsigyti nors vieną jo paveikslą. P.Vaičiūnui gyvam esant, K.Šimonis nenutapė nė vieno jo portreto. Tik vėliau, man prašant, dailininkas jį nutapė iš nuotraukos. Mane jis irgi yra tapęs. Kaip brangiausią dovaną šiandien saugau K.Šimonio dovanotą „Senelį“. Jis — geros nuotaikos ir sielos ramybės šaltinis. Visiems žmonėms dalinęs šviesą, jaukumą, pats dailininkas gyveno labai kukliai. Jo kambaryje, pamenu, buvus tik lovą, kėdę ir stalą. Ant jo visuomet gulėdavo indų „Vedos”, kurias jis su malonumu skaitydavo, iš kurių semdavosi naujų minčių, stiprybės.

(Šiuos prisiminimus užrašė Vidmantas Jankauskas)