Dailėtyrininkės Danutės Jedzinskienės atsiminimai

Prabėgo virtinė metų nuo to laiko, kai rinkau medžiagą monografijai apie K.Šimonio kūrybą. Šį darbą man pasiūlė dailininkas Vincas Kisarauskas. Abejojau: „Neturiu patirties”. „Nieko, — sako, — ne šventieji puodus lipdo. Dirbsi — išeis.”

Laikas nusodino nemaža smulkių detalių, kiti prisiminimai, atrodo, dailininko kūrybai, jo asmeniui suprasti beesą menkai reikšmingi. Neišdildomas liko pirmasis įspūdis, pirmasis susitikimas su dailininku Kaziu Šimoniu. Žinojau, kad jis sunkiai serga, ligoninėje. Jaučiau, man būtina su gyvu dailininku pasikalbėti, išgirsti jo balso intonaciją, pamatyti akių žvilgsnį. Reikalingas gyvas tikrumo liudijimas — kas kūrė tuos šviesius, spinduliuojančius, skambančius paveikslus. Nuėjome į ligoninę su dailininko marčia Janina Šimoniene. Tai buvo apie 1978 m. pavasarį. Gulėjo jis ankštoje palatoje, geležinėje lovoje, kažkaip įdubęs, labai sunykęs, apžėlęs, sunkiai kvėpavo. Prisistačiau, kad ruošiuosi rašyti monografiją apie jo kūrybą. Skėstelėjo rankom, pašoko: – “Dabar? Apie mane monografiją? Kad aš visiems tik liaudies menininkas“. Jo balse girdėjosi nuoskauda, kad dabar, gulint sunkios ligos patale, kažkas juo susidomėjo. Jautėsi blogai, duso, apie kūrybą nieko nenorėjo kalbėti, stūmė šalin ir marčios atneštą maistą… —“ Aš viską pasakiau savo paveiksluose”. Pasijutau prisiėmusi didžiausią pareigą ir atsakomybę. Menininko paveikslą teks lipdyti iš daugybės štrichų, dažnai prieštaringų nuomonių ir prisiminimų tų žmonių, kurie jį pažinojo iš arčiau.

Kaune Šimonio paveikslų gali rasti vos ne pas kiekvieną senosios kartos inteligentą. Galima pasakyti, kad visi, kurie turėjo jo darbų, vertino juos, gerbė ir mylėjo dailininką, visaip stengėsi padėti, patys laiku sunešdavo paveikslus fotografuoti, nukreipdavo vieni pas kitus, kur galima buvo dar nematytų darbų rasti. Mat tų Šimonio paveikslų, kuriuos buvo įsigiję Kauno ar Vilniaus valstybiniai dailės muziejai, monografijai anaiptol nepakako. Dvejus metus rinkau medžiagą. Norėjosi rasti vertingų, nematytų, ypač senų, prieškarinių darbų. Jie ir originalesni, ir su didesne atida atlikti, ir įkvėpimo, fantazijos juose daugiau, ir šviesa subtilesnė, tapyba jautresnė. Norėjosi žinoti daugiau apie dailininko gyvenimą iš žmonių paliudijimų. Savaip įdomios buvo jo paveikslų kelionės pas žmones. Vieni juos įsigijo patys, brangindami kaip savotišką tautinę bibliją, išreiškiančią jų gyvenimo nuostatas, kitus traukė, žavėjo muzikalus spalvų skambesys. Dažnas sakydavo: „Tai mūsų vaikystė. Šviesiau namie nuo tų paveikslų. Daug gerumo jo paveiksluose.” Dar kitiems Šimonio paveikslai atiteko kaip dovanos, kaip padėka už sugrąžintą sveikatą ar kaip pasveikinimas gimtadienio, šiaip kokios šventės proga. Ypač daug jo kūrinių buvo galima rasti gydytojų, mokytojų, advokatų namuose. Jausdavosi užsakymas, motyvų kartojimasis, kartais ir darbo skuba. Ypač daug pakartojimų susilaukė tokie darbai, kaip „Troškulys”, „Pienės”, muzikiniai motyvai. Žmonės prasitardavo patys užsakę paveikslus pagal matytas atvirutes su Šimonio darbais.

Brangus man ir kitas šių kelionių aspektas. Eidama per žmones, daug ko išmokau, gerokai praregėjau. Aš pažinau Kauną — jo žmones, jų kultūrą. Daugelis tų žmonių, kaip ir pats Šimonis, buvo į miestą atėję tiesiai nuo žagrės, nuo karvių bandos… Iš išorės—orūs miestiečiai, viduje nuoširdūs, atviri, kartais naivoki vaižgantiški lietuviai. Gal ir todėl neskubėjau dirbti. Buvo gera savaitgaliais keliauti iš Vilniaus į Lietuvą, kalbėtis, bendrauti su žmonėmis, tęsti savo mažesnių ar didesnių nuotykių odisėją. Pažinčių ir rekomendacijų dėka teko įkelti koją ir į uždarą „pogrindinį” Kauno kolekcionierių pasaulį. Supratau, kokia esu naivi šių žmonių santykių pasaulyje. Bendravo jie su manim kaip su nepavojingu vabzdžiu. Nelabai suprato, kam man tas Šimonis reikalingas, bet arbata dažnai pavaišindavo, už idealizmą pagirdavo. Teko užmesti akį į kiniško porceliano, persiškų kilimų, kaltinio metalo rytietiškų indų, juodmedžio ir raudonmedžio baldų pasaulį. Pajutau taikomosios dailės vertybių skonį. Supratau, kad šios kolekcijos lenkia valstybines ir laukia savo valandos šuoliui į atitinkamas rankas. „Už ką jūs tuos daiktus perkate?” — kartą išdrįsau paklausti. „Daiktas atneša daiktą. Reikia tik surasti kam reikia”. Tarp šių rinkinių pasitaikė ir Šimonio paveikslų. Čia jie buvo irgi tik daiktai. Užsirašyti adresų nevertėjo. Gal ryt, gal po savaitės tie paveikslai bus iškeisti į ką nors. Taip nemaža geriausių Šimonio darbų iškeliavo j užsienį, ten, kur mūsų tautiečiai ramino tėvynės nostalgiją, žiūrėdami į lietuviškas pienių pievas, piliakalnius ir t.t. Vilniuje K.Šimonio paveikslų buvo mažiau. Daugiausia jie atitekę ir saugomi kaip šeimos relikvijos pas buvusius kauniečius: aktorius, muzikantus, tarnautojus. Jie dažniausiai apie dailininką gyvų prisiminimų jau neturi.

Bet visur esama išimčių. Su didžiausia pagarba visada menu profesoriaus Vlado Žuko vardą. Mano surinktos žinios apie Šimonį ir jo kūrybą buvo fragmentiškos. Neturėjau visumos vaizdo. Tokiam darbui — apibūdinti vos ne šimtmečio (nuo III iki VIII dešimtmečio) dailininko kūrybos raidą, sandūras ir ištakas — neturėjo didelio potraukio ir prityrę menotyrininkai. Paprasčiau buvo rašyti apie muziejinius darbus. Be to, darbai išmėtyti, išsklaidyti. Vieniems jis — liaudies menininkas, kitiems — vos ne Čiurlionio analogas. Visą ilgą vakarą vaikščiojo Vladas Žukas tarp savo paveikslų kolekcijos — tarsi ėjo per šimtmetį — ir kalbėjo. Svarbiausia, ką aš tikrai išgirdau, buvo: „Pasakose sakoma, vaikščiojo kadaise Dievas po žemę ir dalijo dovanas. Taip ir Šimonis…”. Manau, tai ir buvo raktas į Šimonio kūrybą. Ir jis vaikščiojo po Lietuvą, pirmasis rinko ir piešė tautodailės dalykus — audinių raštus, kryžius, koplytstulpius — tūkstančiai vienetų! Vėliau ir parodą surengė. Apie liaudies audinius parašė: „Jų grožis toks įstabus, kaip Egipto piramidžių…”. Ėmiau suprasti Šimonį — iš kur jis atėjo ir ką jis dalijo. Juk ir poezijoj sakė: „Jis atėjo iš girių žaliųjų”.

Savo monografijoje apie K.Šimonį aš ne viską sugebėjau išaiškinti, ką jaučiau. Padariau ir klaidų. Bet aš priartėjau prie esmės — jo paveiksluose, jo žodinėj kūryboj pro išorinių simbolių dekorą, per formų ritmą, šviesų žaismą ėmiau jausti etninio archetipo šaltinio gausmą—iki galo mūsų nepatirtą, neišsipildžiusį epo ilgesį. Esu dėkinga buvusiai „Vagos” leidyklos meninių leidinių redaktorei Grigienei už „paprotinimą” daugeliu progų, korektorėms už kantrybę, už ištvermę laukti ir tikėti. Ne kartą buvau beketinanti atsisakyti šio darbo („Man per sunku”). „O kam lengva?” Pastovėdavau, niekas neragindavo, nors visi rašymo terminai seniai buvo pasibaigę — ir vėl sėsdavau prie darbo. Daug padėjo K.Šimonio marti Janina. Ji man atvėrė duris į Šimonio dirbtuvę, į jo dienoraščius ir rankraščius. Galbūt pamačiau daugiau negu norėjau. Dvejopas įspūdis susiklostė dėl šių santykių: dėkingumo jausmas ir negeri įtarimai. Praėjus tiektai laiko, galvoju, galbūt aš kai ką per daug greitai ir kategoriškai vertinau, galbūt mano nugirsti pokalbiai — ištraukti iš konteksto… Tegul liudija kiti, arčiau pažinę tos šeimos gyvenimą.

Teko dar porą kartų susitikti su dailininku Kaziu Šimoniu, kai šiek tiek sveikatai pagerėjus jis grįžo iš ligoninės. Liūdni, labai liūdni prisiminimai. Liūdni ir pokalbiai. Svetimas jam buvo šis butas (Kęstučio gatvėje, Kaune). Nepaprastai skaudžius prisiminimus kėlė netikėta tragiška sūnaus mirtis. Dailininko mintys vis grįždavo į ankštą butelį Višinskio gatvėje, kur tapė sėdėdamas ant lovos, į stalo briauną atrėmęs molbertą. Ten prabėgo jo gyvenimo darbingiausi metai. Kažkoks nelinksmumas, nesuprasto žmogaus, vienišiaus gyvenimas. Čia, Kęstučio gatvėje turėjo savo kambarėlį, lovą, stalą, kėdę ir pagaliau — 5-ame aukšte dirbtuvę su katinu. Kartą bekalbant ištraukė iš po pagalvės mažą buteliuką, mirktelėjo, nugėrė lašelį ir vėl paslėpė. Vienišiaus džiaugsmai! Šalia sergančio dailininko niekada neteko matyti jokio pašalinio žmogaus ar giminaičio (o juk buvo Rūta!—mėlynakė, šviesiaplaukė Šimonytė — anūkėlė), bet visada, kai kalbėdavausi su Šimoniu, šalia stovėdavo ir jo marti. Kartą pataikiau ateiti po sunkaus dusulio priepuolio. Pasilikom minutėlę su dailininku dviese, ir jis sako: „Man taip kartais būna sunku, noriu iš penkto aukšto žemyn galva kristi”. Mane sukrėtė jo tonas, sukrėtė tai, kad namie tuomet neberado jokių vaistų, išskyrus valerijoną… Negalėjau suprasti tokių dalykų, kai buvo sakoma, kad priepuoliai dažnai kartojasi. Dailininkas mirė namie, vienas. Aš galvoju: mes visi, ir aš tame tarpe, buvome akli ir kurti. Nežinau, ar galėjome jam padėti, bet galbūt reikėjo paprasčiausiai šalia jo pabūti…

Šimonis niekur neišėjo, kol esame mes. Jis unikalus. Jis kūrė mūsų praeities pasaką, barstė surinktus tautos perlus, jie šviečia jo paveiksluose. Gaila, kad neliko dirbtuvės, neliko nieko, kas primintų jo kasdienybę. Tai, kas šiandien likę jo kambarėlyje, su K.Šimonio realiu gyvenimu maža ką bendro teturi.