Rūtos Šimonytės-Mikučionienės atsiminimai

Esame 4 Kazio Šimonio anūkai. Mano pusseserės Mary ir Ruth bei pusbrolis Joseph – senelio sūnaus Arvydo vaikai . Bet tik man , jauniausio sūnaus Vaidoto dukrai, teko daugiau pažinoti senelį. Marytė senelį yra mačiusi tik savaitę viešnagės Lietuvoje metu.

Pirmi prisiminimai? Ilgas siauras koridorius, blanki lemputė, šviečianti palubėje. Koridorius prigrūstas sekreterų, knygų lentynų, daiktų . Man tokia didelė atrodė ta mano vaikystės žaidimų aikštelė. Dabar, nuvažiavusi į Kauną, prie savo vaikystės namo, taip nebemanau. Tad štai sėdžiu ant grindų, žaidžiu savo žaislais. Iš kambario išeina senelis, valandėlę tyliai stebi mane, paglosto galvą ir mažais žingsneliais eina koridoriumi į virtuvėlę. Pietaus. Ten bobutė jau paruošusi pietus.

Kai aš gimiau 1963 m., seneliui buvo 76 metai. Tuo metu gyvenome Višinskio gatvės 12 namo 5 bute, Kaune. Mažo, ankšto ir drėgno, beveik be patogumų butuko trijuose kambariuose gyvenome trys šeimos. Senelis su bobute – viename , senelio sūnus Vykintas (vienas iš dvynių) su žmona – kitame ir mano tėveliai – sūnus Vaidotas su žmona Alma ir manim – trečiame kambaryje. Tikrai esu buvusi visuose kambariuose, bet neatsimenu, kaip tiksliai atrodė senelio kambarys. Ir tik iš mamos pasakojimų ir nuotraukų suprantu, kad tie paveikslai, kurie kabėjo visuose kambariuose ant sienų – tai ne tik ekspozicija pirkėjams, bet ir kambarių skurdžių, apipelijusių sienų slėpimas.

Mūsų šeimos kambarys daug kartų virsdavo šeimų ir draugų susibūrimo vieta. Senelis sėdėdavo stalo gale, šalia įsitaisydavau ir aš. Nuotraukos pasakoja, kiek kartų aš bandydavau senelio barzdos stiprumą… Ar susirinkus šeimai tradicinių švenčių švęsti, ar suėjus tėčio ir mamos draugams, senelis visad būdavo drauge, linksmas, besišypsantis, papsintis savo puselę cigaretės kandiklyje, pasakojantis įvairias istorijas, traukiantis savo mėgstamą dainą „Įšoko oželis į rūtų darželį“. Jau daug vėliau, tėveliams pasistačius kooperatinį butą, senelis nekantriai laukė įkurtuvių, kaip ir vėliau įvairių šeimyninių švenčių, ar tiesiog klausdavo, kada pas tėvelius rinksis draugai. Pradžioje tėveliai nuogąstaudavo, kad seneliui tarp jaunų žmonių bus nuobodu ar per triukšminga, bet pamatę, kaip jis laukia tokių susiėjimų, visada jį kviesdavo. Tėvelių draugai taip pat labai mėgo senelio draugiją. Lankydavosi tėvelių buvę klasės draugai, bendrakursiai ir bendradarbiai. Tarp jų: D. ir R. Petrikiai, Burauskai, Mickevičiai.

1965 m. pavasarį seneliai, gavę butą ir dirbtuvę Kęstučio gatvėje, išsikraustė. Tuomet prie tokių mano atsiminimų prisidėjo nauji – savaitgalio keliai pas senelius į svečius. Ten tėtis su mama sekmadieniais dažnai lankydavosi, manim vedini. Tėtis visada pasiimdavo fotoaparatą – jeigu senelis bus baigęs naują paveikslą tapyti, reiks jį nufotografuoti, kol neiškeliavo pas pirkėją. Prieš atidarant įvairias parodas, būdavo didžiulis darbas – tėveliai stengdavosi užfiksuoti visus jiems nežinomus, nematytus darbus, kuriuos žmonės, senelio priprašyti, skolindavo parodai. Reikėdavo juos išrėminti, fotografuoti ir vėl įrėminti .Senelis atidžiai peržvelgdavo seniai matytus savo darbus . Bet dažnai būdavo jais nepatenkintas, sakydavo – „et, kokia čia teplionė“.Siųsdavo tėtis skaidres ir broliui Arvydui. Šis pasidaręs kopijas žadėjo grąžinti, bet kažkur pašto platybėse siunta pradingo, ir dabar turime tik nedaugelio kūrinių nuotraukas.

Savaitgaliais senelis netapydavo, tad nuėję pas juos dažnai jį rasdavome už stalo ką nors rašantį. Arba prigulusį pogulio ant kanapos, stovėjusios dirbtuvėse. Tuomet, pasnaudęs po pietų, pasiėmęs didinamąjį stiklą, skaitydavo jį dominančius straipsnius įvairiuose žurnaluose.

Dirbtuvės, buvusios namo mansardoje, su stikliniu stogu, man buvo stebuklų vieta. Tiek čia visko įdomaus – krūvos paveikslų rėmų naujiems darbams, sienos nukabinėtos daugybe paveikslų, grafikos darbų, piešinėlių – matyt, ne vien tik senelio darbai buvę. Po stalu ir ant palangių stovėjo dėžės, prikrautos piliakalnių kasinėjimo radinių, senelio surinktų koplytstulpių detalių, senovinių vazų gabaliukų. Tėveliui dar belankant mokyklą, kartu su seneliu jie yra išvaikščioję visus Kauno apylinkių piliakalnius, senamiestį, nekart aplankę Kauno pilies griuvėsius, ieškodami senovę menančių daiktų. Ir su manim nekart savaitgaliais senelis ir tėtis eidavome pasivaikščioti po Kauno senamiestį, seneliui pasakojant, kaip kuri nors vieta anksčiau atrodė. Ar susėdus dirbtuvėje, ištraukęs savo kurį nors radinį iš dėžės, pasakodavo jo istoriją – kas tai, kam buvo naudojamas, kur rastas, iš ko gautas ar pirktas.

Senas radijo aparatas su magnetofonu dažnai būdavo naudojamas įrašyti senelio grojamas lietuvių liaudies melodijas lumzdeliu ar citra. Turėjo daug įrašų su savo įdainuotomis ar tik įgrotomis lietuvių liaudies dainomis. Dovanojęs man dūdele, pamokė ir groti. Daugybė įvairių daiktų čia buvo. Tik senelio surinkta gintaro kolekcija buvo bute, miegamajame. Mėgdavo man ją aprodyti, išberdamas visus, pasakodamas, kaip gintaras susidarė, kaip apdirbamas, kaip atskirti gintarą nuo plastiko, rodydavo museles, vabalėlius, sustingusius kai kuriuose gabalėliuose.

Kartais savaitgaliais padėdavo mama ar tėtis ir įrėminti kokį naują paveikslą. Man būdavo įdomus procesas, kai iš didelio vatmano lapo būdavo kerpamas ir lankstomas paspartas paveikslui. Juk pirkti jų nebuvo… Vidurinė, nebereikalinga vatmano dalis atitekdavo man -paišymui… Dar ir dabar tebeturiu daug vaikiškų piešinukų ant tokių keistų popieriaus lapų, su nusklembtais, įpjautais pakraščiais. Pamokydavo mane senelis piešimo – kaip ranką laikyt, kaip kur kokį brūkšnį dėti, perspektyvos pagrindų ir panašių dalykų.

Valandų valandas dirbtuvėse galėdavau žiūrinėtis aplinkui ir visad atrasdavau ką nors naujo. Stovėjo ten du stalai – vienas jų buvo senelio darbo stalas. Prie jo tapydavo tempera ar pastele. Aliejiniams, ypač didesniems, darbams turėjo molbertą . Kitas stalas buvo lobių stalas. Ko tik jame nebūdavo. Viename stalčiuje skanėstai – sausa rūkyta dešra, obuolių sūris. Juos abu senelis mokėdavo suraikyti tokiomis plonomis riekelėmis, kad persišviesdavo. Vaišindavo ir vienu, ir kitu gardėsiu savo svečius, prieš tai dar kitame stalo stalčiuje ar skyriuje suradęs konjako ar kadugių užpiltinės butelį ir taureles. Turėjo ir vieną ypatingą. Ją ypač mėgo įduoti į rankas jos nežinančiam žmogui. Buvo ji nudaužta kojele – tokios nepastatysi. Tai senelis, įpylęs vieną taurelę, sakydavo – ant vienos kojos, o įpylęs antrą, reikalaudavo – gerk, kitaip šlubuosi… Įsigudrindavo įsiūlyti ir trečią… O kartais ir ketvirtą .

Ne visus svečius taip priimdavo, nes visi, norintys patekti į dirbtuves, turėdavo pirma užsukti į butą, kuris buvo žemiau, trečiame aukšte, nes senelis nelabai girdėdavęs skambutį. Bobutė tada atlydėdavo svečią į viršų. O atlydėdavo ji ne visus. Net ir pirkėjus, ne visus ji leisdavo pas senelį. Jei kuris jai nepatikdavo, tai ir nepakliūdavo. Žmonės sako buvus ją griežto ir barningo būdo, bet daugelis atsimena ją kaip gerą senelio gyvenimo draugę, kuri visus ūkio kampus laikė savo rankose ir rūpinosi senelio gerove. Man ji buvo nuostabi bobutė, nedidukė, smulki, judri, visada besirūpinanti seneliu, manimi, tėčiu, mano mama ir kitais artimaisiais, visais tais, kuriuos mylėjo.

Į langą su aukšta palange dažnai pasibelsdavo katė. Senelis, ją įleidęs, įpildavo vandens į dubenėlį, įdėdavo kąsnelį žuvies . Dažną savaitgalį eidavom su seneliu jo kasdienių priešpiečių į netoliese, Maironio gatvėje buvusią kavinę „Skanėstas“. Ten ir nupirkdavo žuvies katei. Katės buvo mėgiamos senelio. Per visą jo gyvenimą šalia gyvendavo kokia nors katė, dažnai paveikslų rėmų rietuvėje ir kačiukų atsivesdavusi. Būdavo smagu senelį girdėt šnekantis su kate, vienas kitą puikiai suprantant. Arba matyti katę jaukiai susiraičius ant senelio languota skara apgaubtų kelių ir stebint, kaip jo rankose juda teptukas, tapant paveikslą.

Mėgdavo senelis apsilankyti pas mano mamos mamą ir močiutę . Gyveno jos kaimyniniame name. Senoji Valatkienė buvo senelio bendraamžė, tad abiems būdavo įdomu pasidalinti prisiminimais apie savo gyvenimus ir bandymus jaunystėje uždirbti Amerikoje, apie vaikų ir anūkų gyvenimą. Čia senelis sutikdavo ir mano mamos dėdę, savo bendravardį Kazį Valatką, su kuriuo taip pat mėgdavo bendrauti. Šis dažnas svečias būdavo ir senelio namuose, ypač vadinamose Kazimierinėse, kai senelio namai klegėdavo nuo svečių gausos . Mėgo senelis ir lankytis pas Kazį Valatką namuose ar sode Romainiuose.

Nors ir būdamas uždaroko būdo, senelis mėgo svečius, ypač vardo dieną. Ateidavo menininkai – Stauskas, Šleivytė, Danytė, Janulis, Karužienė, Abramavičius, artistė Liaugaudaitė-Mačiulienė, vykd.kom.pirm.pavaduotoja Narkevičiūtė, labai globojusi senelį. Atvažiuodavo Zulonas, prof. V.Žukas.

1968-ųjų sausio 1 dieną senelio kvietimu visi išsiruošėme į muziejų, kur senelis norėjo apžiūrėti Čiurlionio paveikslus. Šaltą žiemos rytą pasivaikščiojome apsnigtomis Kauno gatvėmis, o muziejuje senelis ilgai vaikščiojo po sales, vis stabteldamas tai prie vieno ar kito paveikslo, vėl grįždavo prie ankstesnio, gal ieškojo jo dvasiai artimesnių darbų, gal domėjosi potėpių ar spalvų deriniu.

1971 metų vasara buvo viena džiaugsmingiausių vasarų senelių gyvenime. Po daugelio metų jie pasimatė su vienu iš savo dvynių – sūnumi Arvydu. Paauglys būdamas, dingęs 1944 metais frontui artėjant, prasiblaškęs kelis metus po Europą, ir atsiradęs tolimoje Amerikoje, ten įsikūręs, o vėliau ir sukūręs šeimą, pagaliau Arvydas galėjo atvykti paviešėti gimtinėje. Atvyko su dukra Mary.

Viešnagė buvo labai smagi, nes dėdė gavo leidimą gyventi Kaune, ir netgi gyveno mūsų naujame bute, kuris buvo ką tik įrengtas .Tiesa, jame dar nebuvo šilto vandens, bet tai buvo smulkmena, kuri netemdė pasimatymo džiaugsmo. Buvo daug sėdėjimų prie stalo, ir šnekų šnekų šnekų… Buvo daug slaptų kelionių po dėdės vaikystės vietas. Buvojo jie ir Birštone, ir Ilguvoje, kur dėdė su broliu vasarodavo pas Šilingus. Buvome ir Vilniuje, ir Trakuose, ir senelio gimtuose kraštuose. Po tokių visų kelionių pas senelį užėjęs žmogus klausinėjo, kur senelis lankėsi su sūnumi, o senelis jiems naiviai išpasakojo, nors ir žinojo, kad važiuoti į apylinkes iš Kauno negalima, ir buvo prašytas niekam nepasakoti. Tėtis paskui turėjo daug aiškintis saugumo pareigūnams, mama yra radusi juodraščius tėvelio pasiaiškinimų. Tik jis niekam nėra skundęsis, kad turi tokių nemalonumų.

Viešnagės dienos pralėkė labai greitai .Arvydas su dukra išvažiavo. Senelis labai tikėjo, kad dar pasimatys su sūnumi, bet, deja, nebeteko pasimatyti. Liko tik jų ilgi laiškai vienas kitam.

Kitų metų vasarą – vienas iš mano tyliausių prisiminimų – mano ir senelio atostogos Kulautuvoje, pas dailininko Kazio Abramavičiaus tėvus . Keista ta vasara buvusi. Nors dienotvarkė visada būdavo vienoda, dienos neprailgo. Atsimenu ilgus pasivaikščiojimus Kulautuvos apylinkėmis, panemune, miškais. Vaikščiodavom su seneliu ir tylėdavom . Buvo ir keista, ir gera toje tyloje. Dažną vakarą abu sėdėdavome kiemo pavėsinėje, aš žaisdavau ar paišydavau, senelis rašydavo. Prašydavau paskaityti, ką parašęs. Atsakydavo – „ai, tau bus neįdomu, nesuprasi... Bet įprašydavau – paskaitydavo. “Užburta pilis“, “Paslaptinga viešnia“. Keistos buvo tos senelio „pasakos“, bet man jos patiko. Taip ramiai ir mielai leidžiant laiką , atėjo žinia… Mirė mano tėtis… Karo metais dingus sūnui Arvydui, jis, nors ir toli nublokštas karo audrų, bet atsirado. O šita antra netektis labai palaužė senelį ir bobutę.

Rugpjūčio mėnesį senelio laukė jubiliejinė 85-ių metų paroda . Daug jėgų jai suruošti reikėjo. Po parodos atidarymo artimiausi draugai ir giminės rinkosi į „Literatų svetainę“ vaišėms. Svečiai jautėsi nejaukiai, juk tik prieš mėnesį senelis neteko sūnaus, kaip linksmintis, apie ką kalbėti? Tik seneliui užtraukus savo mėgiamą „Įšoko oželis į rūtų darželį”, nuotaika praskaidrėjo. Šalia manęs sėdėjęs J.Baltušis lengviau atsikvėpė. Jam lengviau tapo vakarą vesti .

Tuomet jau lankiau J.Jablonskio vidurinę mokyklą , nelabai toli nuo senelių namų. Tad dažnai po pamokų, prieš važiuodama namo nusileisdavau iš Žaliakalnio pas senelius, stengiaus prablaškyti, kalbinti juos, nes abu buvo tebeprislėgti keistos tėčio mirties.

Kai su mama aplankydavom senelius, senelis dažnai prašydavo mamos perrašyti, o kai mama įsigijo rašomąją mašinėlę, perspausdinti jo kūrinėlius. Skųsdavosi savo prastai matančiom akimis ir drebančia ranka. Juk jau senai tapė dešinę ranką kairiąja prilaikydamas… Mama puikiai suprato jo rašyseną ir visada mielai imdavosi tvarkyti jo rankraščius. Perspausdinusi po keletą egzempliorių, atiduodavo kartu su rankraščiu . Išliko pas mus tik keletas paskirų rankraščių ir sąsiuvinių.

Po metų, seneliui prašant, mamos dėdė Kazys Valatka vežė mus po senelio gimtas vietas. Aplankė brolį Augustiną kitus gimines. Pergyveno, kad kryžius ant jo tėvelių kapų Vosyliškėse baigia griūti, kad jį reikėtų restauruoti ar pasirūpinti nauju.

Po kiek laiko mano mama ištekėjo antrą kartą. Seneliai labai džiaugėsi, kad neteks mums vienoms vargti, bus kas mamai padeda mane auginti. Deja, dar po metų, 1974-ais, neatlaikiusi mano tėčio netekties, po ilgos ir sunkios ligos mirė bobutė. Į senelio namus atsikraustė buvusi senelio sūnaus Vykinto žmona Janina... Senelio globoti … Ji vėl ištekėjo už dėdės Vykinto. Mano pasimatymai su seneliu tapo vis retesni, nes atėjus pas senelį į dirbtuves, jam besidžiaugiant mūsų viešnage, bepasakojant naujienas, ateidavo Janina, atsistodavo seneliui už nugaros, stovėdavo ir klausydavosi. Nejauku būdavo taip kalbėtis, juolab, kad Janina tylėdavo, nesikišdavo į pokalbį. Po poros minučių tokio pašnekesio ji pradėdavo aiškinti, kad senelis pavargo, jam jau reikia ilsėtis. Senelis sutrikdavo, nuliūsdavo ir nutildavo… Tekdavo išeiti. Jau kasdien nebeužbėgdavau, kaip seniau, pas senelį…

Vieną dieną atėjus, mums su mama nebuvo atidarytos buto durys. Už uždarų durų Janina pasakė, kad mamos neįleis, nes ji nebe marti, kad jos ne ta pavardė ir jai nėra ko lankyti senelį. Aš galiu lankytis, o mama – ne. Apėmė jausmas, kad iš manęs atimamas senelis. Būdama dar vaikas, tokiomis aplinkybėmis, viena iš vis nebedrįsau lankytis . Šeimoje buvo nuspręsta, kad lankysiuosi lydima mamos mamos ar jos sesers. Bet ir šių viešnagių metu būdavome taip pat po kelių minučių išprašomos lauk, aiškinant, kad senelis pavargo.

Dar praretėjo susitikimai su seneliu, kai išsikraustėme gyventi į Vilnių. Dažniausiai žinias apie senelį gaudavau per svetimus žmones. Nes prie telefono pats senelis negalėdavo prieit, o ir nelabai susikalbėdavo telefonu dėl prastos klausos. Kad senelis susilaužė koją paskutiniais jo gyvenimo metais, pranešė svetimi. Svetimi žmonės pranešė ir apie jo mirtį 1978 metais… Tuo metu ruošiausi laikyti 8 klasės egzaminus. Paskambinus jiems, kad senelis sunkiai serga, ruošėmės po pirmo egzamino vykti į Kauną jo lankyti. Deja, kai mano klasės draugai laikė pirmą – lietuvių kalbos egzaminą, aš išsiruošiau į senelio laidotuves, nes gavome žinią apie jo mirtį…