Almos Šimonienės Vadminienės atsiminimai

Keliolika metų man teko artimai bendrauti su dailininko šeima, gyventi tame pačiame bute, matyti, kaip leido laiką ir kuo gyveno šios šeimos nariai, dalyvauti įvairiose išvykose kartu su K.Šimoniu ir kartu su juo ir jo artimaisiais išgyventi svarbius ir mums lemtingus įvykius.

Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, su K.Šimonio tam tikra kūrybos dalimi susipažinau ankstyvoje vaikystėje – tai buvo puikios iliustracijos ikikariniame žurnale vaikams “Saulutė”, kurio keletas numerių dar buvo išlikę po karo mūsų namuose Ukmergėje. Jau gerokai vėliau, besimokant Kaune, į mūsų klasę atėjo mokytis jauniausias K.Šimonio sūnus Vaidotas Šimonis (Rimantas Vaidotas Paulius, 1941-1972). Prieš tai mokęsis vyresnėje klasėje, įnikęs į tuo metu gana populiarią mėgėjišką radiotechniką , jis apleido mokslus ir buvo paliktas antrus metus kurso kartoti. Žinojau, kad jis dailininko sūnus, to paties, kurio iliustracijos “Saulutėje” mane taip žavėjo. Tuo metu jau buvo ruošiama spaudai K.Šimonio knyga “Gyvenimo nuotrupos”, kas, matyt, buvo žinoma mūsų klasės auklėtojui mokytojui Alfonsui Kalniui. Jam paprašius, Vaidotas atsivedė tėvą į klasės susirinkimą. Buvo įdomu ir keista išvysti liesą senuką žila barzdele, gerokai vyresnį už kitų klasės draugų tėvus. Susitikimo su klase metu ir išgirdau pirmuosius K.Šimonio pasakojimus iš jo gyvenimo. Man buvo įdomu klausytis, bet nemažiau įdomu buvo tai, kad jis toks senas ir žilas ir tokia gražia barzdele… Vaidotas po to man daug pasakojo apie savo tėvus, sudėtingai susiklosčiusius brolių gyvenimus – Vaidotas buvo dešimt metų jaunesnis už savo brolius dvynius Vykintą ir Arvydą. Vėliau besilankant Šimonių bute Višinskio gatvėje jo tėvą retai matydavau – tik jo mamą, liesą, kaip ir tėvas, smulkią moterį raukšlių išvagotu veidu, skaidriomis mėlynomis akimis.

Praėjus metams po mokyklos baigimo, 1960 m. gruodyje mudu su Vaidu susituokėme ir apsigyvenome tame bute. Butas buvo varganas – įstiklinta veranda, trys maži kambarėliai, maža virtuvytė su krosnimi, tualetas atitvertame koridorėlio gale – tai viskas. Net kaip reikiant nusiprausti nebuvo kur – tebuvo mažytė kriauklytė virtuvėje, kuri šiaip jau būna skirta tik rankoms nusiplauti.

Viename iš kambarių gyveno pats K.Šimonis su žmona, kur jis ir miegojo, ir tapė, atrėmęs paveikslą į aukštai patalų prikrautą lovą ar į seną rašomąjį stalą. Toji lova stovėjo palei vieną sieną, palei tą pačią sieną arčiau durų buvo spinta, palei kitą sieną – komoda ir prie lango žmonos lovelė. Tarp komodos ir tėtės, kaip mes vadinome K.Šimonį, lovos, prie antro lango buvo rašomasis stalas, vėliau nukeliavęs į dirbtuvę Kęstučio gatvėje. Daugiau niekam ten vietos nebuvo. Lentynos su knygomis buvo koridorėlyje. Vaidotas pasakojo, kad tėtė jam nuo pat mažens, kai jis pats skaityti dar nemokėjo, vakarais visada skaitydavęs knygas. Mane stebino ne tik tai, kad tėtė rasdavo laiko skaityti sūnui knygas, bet ir tų knygų įvairumas, – pradedant Vyte Nemunėliu ar Karlu Majumi ir baigiant Č.Dikensu, M.Servantesu ar F.Rable.

Kitame kambaryje gyveno vyresnysis Vaidoto brolis Vykintas su žmona Janina ir jos gal penkerių metų sūnumi iš antrosios santuokos, Rimantu Naskausku, vėliau pakeitusiu pavardę į Šimonio. Janinos dukra iš pirmos santuokos kartu su jais negyveno.

Trečiame kambaryje gyvenome mudu su Vaidotu. Visuose kambariuose radiatoriai buvo ne po langais, o prie durų, o mūsų kambaryje buvo dar ir malkomis kūrenama krosnelė. Sienos buvo nukabintos K.Šimonio paveikslais, kurie ten ilgai neužsibūdavo – anksčiau ar vėliau būdavo nuperkami. Tik vienas – jaunos moters portretas – kabojo gana ilgai. Vaidotas man pasakojo, kad už šį dar prieš karą užsakytą darbą jau buvo sumokėta, bet prasidėjus karui jo niekas nebeatsiėmė. Net neatsimenu, kada, jo pasigedusi, sužinojau, kad portretas buvo atiduotas pagaliau atsiradusiems giminėms.

Pradžioje man buvo keista ir neįprasta gyventi tuose namuose. K.Šimonis retai teišeidavo iš savo kambario, kur jis arba tapydavo, arba rašydavo savo kūrinėlius. Visas namų ūkis, visi buitiniai rūpesčiai buvo ant Teodoros Šimonienės pečių. Ji ir skalbė, valė, ir valgyti virė, ir atvežtas anglis į rūsį pylė , ir paveikslus pardavinėjo. Keista tai buvo pora: jis – visą gyvenimą skyręs kūrybai, stengęsis praturtinti savo ir kitų dvasinį pasaulį, ji – neišsilavinusi moteris, kartais ne vietoje ir ne laiku panaudodavusi kokį nors tarptautinį žodį, amžinai paskendusi buityje. O visgi labai mėgo teatrą, vakarais, po visų dienos darbų, skaitydavo knygas, nors rašyti nelabai mokėjo. Laiškų pati nerašė – pavesdavo tai daryti vyro dukterėčiai Daliai Raibikienei. K.Šimonis visada išlikdavo ramus, santūrus, stoiškas, T.Šimonienė gi buvo labai jau ūmaus būdo. Nors buvo be galo geros širdies, kai kuriems lankytojams, pataikiusiems netinkamą akimirką, ji galėjo pasirodyti tikrai ne iš patraukliosios pusės. Jei jau ką pamėgdavo, tai bet ką galėjo dėl to žmogaus padaryti. Staigiai užsiplieskusi, tiek pat staigiai ir atlyždavo.

Žinojau, kad tėvai buvo nusistatę prieš mūsų ankstyvas vedybas – juk jų sūnui tebuvo 20 metų. K.Šimonis tą priėmė gana ramiai – kaip ir viską, kas vykdavo aplinkui. Mostelėjo ranka, tarstelėjo: “A, tai kaip katinai per morčių…”, ir tiek. T.Šimonienė visaip bandė sūnų nuo vedybų atkalbėti. Mums apsivedus, gana greitai pamėgo mane, iki pat mirties kartodavo: “Almutė man kaip duktė”, – gal todėl, kad nemėgo kitos marčios, bet greičiausiai todėl, kad mano asmenyje rado gerą klausytoją. Esu išklausiusi daugybę jos pasakojimų. Dažniausiai pasakodavo virtuvėje, atsisėdusi ant žemo suoliuko ir pūsdama cigaretės dūmą į krosnį. Tėtė savo pypkutės (“mundštuko”) virtuvėje niekada nerūkė, ateidavo ten tik pavalgyti. Anyta mėgdavo pasakoti apie gyvenimą Petrapilyje (taip ji vadino dabartinį Sankt-Peterburgą) pas dėdę pirklį, kur ji buvusi tėvo išsiųsta po motinos mirties. Po taip vadinamos Spalio revoliucijos dėdė bėgęs į Vakarus, o dukterėčią įsodinęs į traukinį ir išsiuntęs į Lietuvą. Kaip ir daugelis moterų, T.Šimonienė, gimusi 1901 metais, mėgdavo sakyti esanti jaunesnė, esą tik sunkus gyvenimas ją prieš laiką pasendinęs, bet pasakojimuose ji visada į Lietuvą grįždavo šešiolikos metų… Lietuvoje ji nenorėjusi gyventi pas tėvą ir pamotę, tad atvažiavusi į Kauną ir stojusi tarnauti pas žmones. Prieš vedybas ji tvarkiusi K.Šimonio namų ūkį. Sykį T.Šimonienė paprašė manęs perskaityti jai senų laikų draugės laiškus, kuriuos ruošėsi sudeginti. Beskaitant paaiškėjo, kad Šimoniai tuokėsi “iš reikalo” ir kad jaunoji labai jauna tikrai nebuvo, tad laiškai, nė nebaigti skaityti, tuoj nukeliavo į krosnį…

K.Šimonis vedė vėlokai, būdamas jau penktoje dešimtyje, o apie ankstesnę jo meilę be atsako aš sužinojau visai atsitiktinai, prieš keliolika metų. Pas Šimonius kartais lankydavosi vieno iš Šimonių (kaip pats vėliau man sakėsi esąs) tolimas giminaitis Leonas Petkauskas. Kartą, jau man gyvenant Vilniuje, jis paprašė manęs kai ką jam atspausdinti, nes jis ne viską galįs įskaityti. Tai buvo K.Šimonio užrašų sąsiuvinis. Jame, be įspūdžių apie aplankytus muziejus, užrašų apie santaupų praradimą, žlugus Vokietijos markei, laiškų, rašytų neįvardintam “Prietėliui”, prašant finansinės paramos, buvo ir laiškai bei eilės, skirtos nežinomai Pranutei, iš kurių matosi, kaip giliai K.Šimonis ją mylėjo: “…ir Tavo šešėlis su manimi, ar tyruose būčiau, ar kalnuose, visad Tavo šešėlis su manimi… Girdi, kaip aš dainuoju, tai aš iš džiaugsmo, nes mano Saulė ir Laimė mane džiugina…”. Deja, ši meilė buvo be atsako: “Pranute, kodėl negaliu jausti artybėj savo gyvą Tave širdžiai – sielai mano su širdimi – siela Tavo? Ar mano žvilgsnis skaudus Tau?”. Laiškai rašyti 1922 metų spalio mėnesį.

L.Petkauskas man aiškino, kad jis kurį laiką yra gyvenęs pas Šimonius, tada ir radęs tuos užrašus prie krosnies, išmestus prakuroms, ir juos pasiėmęs. Skaudama širdimi grąžinau užrašus L.Petkauskui, pasilikusi sau kopiją. Jis žadėjo atiduoti tą sąsiuvinį į kažkurį muziejų.

Tas pats Leonas Petkauskas buvo paėmęs iš K.Šimonio ir “Gyvenimo nuotrupų” rankraštį. Tėtė ne kartą minėjo, kad tik ar ne pusė ar net mažiau jo atsiminimų buvo išspausdinta. Norėjo tą rankraštį susigrąžinti, bet jam, niekad nepasižymėjusiam atkaklumu ginant savo interesus, kažkaip vis nepavykdavo. Tai prisimindama, paklausiau L.Petkausko apie rankraštį. Jis man aiškino atidavęs jį poniai X, kuri turėjusi jį perduoti Maironio literatūros muziejui Kaune. Bandžiau sužinoti, ar muziejus turi tą rankraštį, bet viena iš darbuotojų tai paneigė.

Vėliau su L.Petkausku nebepavyko susisiekti, ir nei minėtų užrašų, nei rankraščio likimo nežinau.

Kadangi mūsų kambaryje kabėjo paveikslai, skirti pardavimui, dažnai tekdavo stebėti jų pirkimą – pardavimą. Ne kartą teko girdėti prašymus padaryti vieno ar kito paveikslo kopiją, nutapyti “ką nors panašaus”. K.Šimonį tokie prašymai vargindavo, dažnai sakydavo: “Et, kepu kaip blynus…“, bet žmonai dar paraginus, sutikdavo… Juk reikėjo ne tik save ir žmoną išlaikyti, bet ir sūnums padėti. Man nesmagu buvo jaustis dar viena išlaikytine, tad visą atlyginimą (dirbau tuomet Radijo gamykloje) atiduodavau T.Šimonienei. Dažnai tėtės paveikslais, “natūra”, būdavo sumokama už kai kurią pagalbą, pavyzdžiui, už matematikos mokytojos pamokas Vaidotui, kuris buvo labai negabus matematikai, K.Šimonis nutapė aliejiniais dažais didoką paveikslą, gamtovaizdį (neprisimenu jo pavadinimo). Kai mes “gavome” kooperatinį butą, tuometinei Kauno Prekybos valdybos viršininkei, parūpinusiai mums taloną baldams, taip pat nutapė paveikslą aliejiniais dažais. Aišku, tokių dalykų tėtė pats niekuomet neorganizuodavo, viską darydavo mano anyta. Jei ji ko norėdavo, beveik visada savo pasiekdavo. 1963 metais gimus mūsų dukrai Rūtai, ji vis ragindavo K.Šimonį nutapyti jos portretą. Aš nedrąsiai prieštaraudavau, tačiau ji išreikalavo savo… Šiuo metu portretas yra Vilniaus dailės muziejaus nuosavybė. Jo eskizas kaba Rūtos namuose.

Paveikslų žmonės dažnai ateidavo pirkti kam nors dovanų. Nedidelio formato tempera tapytas gamtovaizdis tuo metu kainavo 18 rublių, “šimoniškas”, kaip kad sakydavo atėję jų pirkti žmonės, – 23 rublius, kartais – 25. Būdavo, ateina sugniaužę saujoj keliolika rublių, kartais dalis jų kapeikomis, ir prašo parduoti už mažesnę kainą, sakosi tik tiek surinkę , bet labai norį savo draugui ar kolegei kokia tai proga padovanoti būtent K.Šimonio paveikslą. Nei vienas, nei kitas iš sutuoktinių dažnai neatsilaikydavo, tik anytai tas kartais priklausydavo nuo nuotaikos. Ji disponavo vyro paveikslais, kaip tik norėjo. Tiems, kuriuos mėgo, galėjo dovanoti juos vieną po kito. Kai jau gyveno Kęstučio gatvėje, kiekvieną paveikslą, kuris jai labiau patikdavo, palikdavo anūkei, mūsų dukrai Rūtai. Pakabindavo jį ant sienos svetainėje ir neleisdavo jo parduoti. Sakydavo: “Čia Rūtelei, tik tegu kol kas čia pakaba”. Taip jie visi ir liko ten kabėti…

Kai kraustėsi į Kęstučio gatvę, paliko visus tuo metu turėtus paveikslus, kurie buvo mūsų kambaryje. Tas Šimonių butelis remonto nebuvo matęs nuo prieškario laikų, tai viena kambario siena būdavo nukabinta paveikslais, skirtais parduoti, ne tik todėl, kad pirkėjai paties dailininko netrukdytų. Visada kabėdavo kokie penki ar šeši – kad sienos kuo mažiau matytųsi. Taip jie ir liko mums. Neturėjome nė vieno aliejiniais dažais tapyto. Vaidotas buvo tėvo prašęs palikti jam vieną darbą. Jis pabuvo kambary pakabintas kurį laiką ir sykį dingo – tėtė pats jį kažkam pardavė, kai anytos nebuvo, neatsispyręs prašymams. Vaidas labai dėl to sielojosi. Tai buvo vienas iš labiausiai jam patikusių tėvo paveikslų. Kai jau gyvenome savame bute, gavome aliejiniais dažais tapytą “Garsų takais”, o kai pora kitų buvo paimti į parodą, tėtė pats atnešė ir pakabino vieną iš savo “Vakarės” variantų, sakydamas, kad reikia užpildyti tuštumą…

Pas Šimonius, neskaitant norinčių įsigyti paveikslų, daug žmonių nesilankydavo. Ateidavo netoliese gyvenusios sesers Izabelės vyras Simonas Žemvydas, buvęs ištremtas į Sibirą, jų dukra Dalia (ji rašydavo anytai laiškus), atvažiuodavo dailininkas Kazys Abramavičius, ateidavo J.Janulis, retkarčiais lankydavosi V.Šleivytė, J.Minkevičius su žmona, K.Šimonio giminaite Genovaite.

Kai mes apsivedėme, visada kartu su Vaidoto tėvais švęsdavome Kūčias ir Velykas pas mano mamą. Vaidoto tėvai nebuvo iš religingųjų. T.Šimonienė buvo gal daugiau tikinti, kartais nueidavo ir į bažnyčią. Tėtė turėjo savo požiūrį į tikėjimą ir pomirtinį gyvenimą. Sykį, kai apie tai šnekėjomės, aiškino – žmogus miršta, bet atgimsta augalėlyje, medelyje… Neprisimenu, kad jis būtų kada į bažnyčią ėjęs – nebent pats vienas su Dievuliu pasikalbėti… Bet mielai eidavo kartu su mumis pas mano mamą Kūčių švęsti, rasdavo bendrą šneką ir su mano močiute.

Kalėdoms pasikviesdavome mano dėdę, mamos brolį, su žmona. Su mano dėde Kaziu Valatka ir jo žmona Aldona tėtė susidraugavo jau nuo pat mūsų vestuvių, kurias pas Valatkas ir šventėme. Artėjant Kazimierinėms – juk abu buvo Kaziai – pradėdavo klausinėti, ar mano dėdė su žmona ateisią ir kada. Šis gi turėdavo su savo draugais jas atšvęsti, tai tekdavo derinti laiką. Per Kazimierines ateidavo J.Janulis, P.Stauskas, D.Danytė, V.Čiurlionytė – Karužienė. Tėtė dažnai ką nors paskaitydavo iš savo kūrybos, pakankliuodavo. Skaitydavo nesibrangindamas, dažnai pats pasisiūlydavo.

1963 metų rudenį gimus dukrai, mūsų šeimų ryšiai sustiprėjo. Aldona Valatkienė buvo dukros krikšto mama, krikšto tėvas buvo irgi vienas iš mano giminių. Dabar jau dažniau susitikdavome prie bendro stalo mūsų kambarėlyje. Jį išskleidus ir visiems susėdus, vietos nebelikdavo, jei kam reikėdavo išeiti, visi turėdavo atsikelti, bet būdavo tikrai smagu. Senelis mėgdavo paimti anūkę ant rankų, leisdavo papešioti savo barzdelę. Daug pasakodavo. Labiausiai visų laukiamas momentas būdavo, kai senelis užtraukdavo “Turėjo bobutė žilą oželį”… Man atrodo, tada K.Šimonis jau pripažino jauniausią sūnų šiek tiek subrendus, pradėjo su juo tartis kai kuriais klausimais.

Rūpesčių Šimonių gyvenime nestigo. Du didžiausi buvo susiję su vyresniaisias sūnumis – dvyniais Vykintu ir Arvydu. Daug skausmo jie patyrė dėl Vykinto. Vykintas buvo alkoholikas, bent keletą kartų gydęsis nuo alkoholizmo. Išėjęs iš ligoninės, kurį laiką ištverdavo negėręs, po to viskas prasidėdavo iš pradžių. Turėjo neblogą balsą, dainavo Kauno muzikinio teatro chore. Kai negerdavo, būdavo labai tvarkingas, netgi dabitiškas, pasitempęs, mėgo gražiai rengtis. Pradėjus vėl gerti, kostiumai keliaudavo į lombardą, iš kurio motina juos išpirkdavo, dažnai slapta nuo tėvo. Kai pajusdavo poreikį gerti, būdavo labai išradingas, sugalvodavo įvairiausių priežasčių, kad tik gautų iš motinos pinigų. Mama vis patikėdavo, kad jie reikalingi tikrai ne alkoholiui… Jei neišprašydavo, pats surasdavo ir pasiimdavo…

Nors ir dvyniai, Vykintas ir Arvydas jau nuo mažens buvo labai skirtingi. Vis tik kai ką jie turėjo ir bendra – abu mėgo operą, abu dar vaikystėje buvo įsimylėję tą pačią mergaitę – Vingrą, vieną iš Stasio Šilingo devynerių dukterų. Šimoniai nuo seno bendravo su Šilingais, buvodavo pas juos Misiūnuose, kur Stasys Šilingas buvo įsigijęs Ilguvos dvaro palivarką. Kai S.Šilingą su žmona ir vyriausia dukra išvežė į Sibirą, kelios dukros gyveno su teta, o dvi jauniausios , dar lankiusios mokyklą – pas Šimonius. Baigiantis karui ir artėjant frontui, Šilingaitės su teta bėgo nuo rusų į Vakarus, o Arvydas, kuris tuo metu su jomis buvo Misiūnuose, vietoj to, kad grįžtų namo, bėgo paskui jas. Vėliau su savo įsižiūrėta Šilingaite susipykęs, atsiskyręs nuo Šilingų šeimos ir pats klaidžiojęs po Vokietiją, vėliau Austriją. Kai po daug metų pasakojo mums savo klajonių istoriją, klausiau, ar nebaisu buvo vienam. Sakė buvus baisu, pradžioje labai ilgėjęsis namų, tėvų, ypač mažojo broliuko, kurį labai mylėjęs. Tačiau vėliau apsipratęs, o paaugliška nuotykių dvasia, nuostabūs gamtovaizdžiai traukę vis toliau ir toliau nuo namų… Kai Raudonojo Kryžiaus draugija rinko karo metu tėvų netekusius benamius vaikus, Arvydas pasisakė taip pat tėvų neturįs. Tuo metu jau bijojo, kad grįžęs gali būti ištremtas į Sibirą. Taip pateko į prieglaudą JAV, kur buvo nusiųsti tie našlaičiai vaikai, o vėliau susirado ten gyvenusį tėvo brolį.

Tėvai tuo tarpu nieko apie sūnaus likimą nežinojo. K.Šimonis, kaip ir visada, kentėjo tylėdamas, T. Šimonienė pasakojo naktimis nemiegojusi, vis eidavusi nuo lango prie lango, negalėjusi nė valgyti – kankino mintis apie nežinia kur esantį ir gal badaujantį sūnų… Važiuodavusi į stotis, klausinėdavusi atvykstančių žmonių, ar nebuvo jie sutikę .Sykį apsilankęs pažįstamas, kuris sakėsi sutikęs Arvydą kažkur Vokietijoje, net bandę kartu įlipti į link Lietuvos riedantį perpildytą traukinį, tačiau jis pasimetęs su Arvydu.

Praslinko trys nerimo ir laukimo kupini metai, kol Lietuvos dailininkų sąjunga gavo laišką iš Arvydo Šimonio. Rašė dailininkų sąjungai, nes nežinojo, ar tėvai gyvi, mat rašęs jiems prieškariniu adresu, bet atsakymų negaudavęs. Matyt, jo laiškai nepatekdavo tėvams į rankas. Jis prašė pranešti tėvui esąs gyvas ir sveikas ir gyvenąs šiuo metu JAV. Kartu buvo pridėtas trumpas laiškutis tėvui.

Šią istoriją man pasakojo, kiekvienas nušviesdamas savo asmeninius išgyvenimus, visi Šimoniai. Apie Šilingaičių bėgimą į Vakarus pasakojo ir viena iš Šilingų dukterų Vingra, gyvenanti Australijoje. Yra išlikę ir tas pirmasis Arvydo laiškas tėvams, ir daug kitų jo laiškų, rašytų tėvams, broliams. Laiškas po laiško galima susipažinti su Arvydo gyvenimu svetur, o kartu atsiskleidžia ir paties Arvydo asmenybė. Atsidūręs toli nuo Tėvynės, nemokėdamas kalbos, nebaigęs nė mokyklos, Arvydas visą gyvenimą savarankiškai mokėsi, daug skaitė, daug kuo domėjosi, tapė – ne tik bandė kopijuoti tėvo darbus, bet kūrė ir savo. Be galo ilgėjosi Tėvynės, gražiai aprašydamas laiškuose jaunėliui broliui savo prisiminimus apie ją. Laiškuose išliedavo visą susikaupusį ilgesį, kuriuo neturėjo su kuo pasidalinti. Dar labai jaunas būdamas, vedė lietuvaitę, taip pat iš Lietuvos atvykusią, tačiau ji, našlaitė, Lietuvoje augo prieglaudoje, ir jos prisiminimai apie Lietuvą buvo susiję tik su vargu ir skurdu. Kaip ir Teodora Šimonienė, ji buvo be galo geros širdies, tačiau Arvydo mintys ir siekiai jai buvo svetimi. Šis gi, kaip pats rašė, be galo ją mylėjo ir norėjo suteikti tai, ko ji vaikystėje neturėjo – ramų ir saugų gyvenimą. Jos pageidavimu vaikus – dvi dukras ir sūnų – nuo mažens mokė tik anglų kalbos, – kad akcento nesugadintų, kad tvirčiau įaugtų į amerikietišką dirvą.

Tai, kad anūkai nemokomi lietuviškai, kad būdami dviejų lietuvių vaikai auga tikri “amerikoniukai”, buvo didelis sielvartas Kaziui Šimoniui. Su meile ir pasišventimu visą gyvenimą rinkęs, piešęs ir žavėjęsis lietuvių liaudies kūryba, užrašinėjęs tautosaką, gilinęsis į Lietuvos senovę, jis nesuprato, kaip galima išsižadėti savo gimtosios kalbos. Savo laiškuose Arvydui ragino bent jau sūnų, jauniausią iš vaikų, išmokyti kalbėti lietuviškai. Jam buvo skaudu, kad jo vienintelis anūkas gyvena toli nuo Lietuvos, dar skaudžiau, kad jis nė nesupranta lietuviškai…

1971-aisiais metais, po ilgo ruošimosi ir planavimo, Arvydas Šimonis kartu su vyresniąja dukra atvyko į Lietuvą. Išimties keliu, K.Šimoniui prašant, jiems buvo leista viešnagės metu gyventi pas tėvus Kaune. Tuo metu Šimoniai jau keletą metų gyveno dviejų kambarių bute Kęstučio gatvėje, tame pat name buvo ir K.Šimonio dirbtuvė. Kartu su jais, po skyrybų su Janina, gyveno ir Vykintas Šimonis. Mudu su Vaidotu ir dukrele taip pat jau buvome ką tik persikėlę į kooperatinį butą. Buvo nuspręsta, kad Arvydas su dukra apsistos pas mus, kur buvo daugiau kambarių. To su jokiomis instancijomis nederinome.

Neapsiimu čia perteikinėti visų jausmų tėvų ir sūnaus bei anūkės susitikimo metu – tai neįmanoma. Jau iš anksto su tėvais ir Vaidotu planavome, kur nuvešime, ką parodysime. Ir vežėme, rodėme. Oficialiai Arvydui, kaip ir visiems užsieniečiams, tebuvo leista važiuoti tik į Trakus bei Druskininkus, žinoma, ir į Vilnių. O pabuvojo daug kur – ir ten, iš kur išvyko 1944-aisiais, ir Birštone, kur kadaise su tėvais ir broliu vasarodavo, ir dar daug kur. Kiek buvome “prižiūrimi” Sovietų Sąjungos saugumo, nežinia. Tik atsimenu, kaip kartą, mums visiems bebūnant tėtės dirbtuvėje, nelauktai prisistatė vienas asmuo, (neatsimenu jo pavardės), kuris Kaune buvo žinomas kaip saugumo informatorius. Bešnekant jis tarsi netyčiom pasiteiravo, kur Arvydas lankėsi, ką matė. K.Šimonis, kaip visada naivus ir tiesus, pradėjo pasakoti apie kelionę į Misiūnus. Beviltiškai mes stengėmės jį nutraukti, nukreipti kalbą į kitą pusę. Kai pagaliau pavyko, buvo jau per vėlu…

Niekad nebuvau mačiusi K.Šimonio tokio žvalaus ir laimingo, nors išoriškai išliko toks pats santūrus. Jei kas ir temdė jo džiaugsmą, tai buvo ta pati širdgėla dėl lietuviškai nekalbančios anūkės. Stengėsi sūnui kuo daugiau papasakoti, parodyti, kuo ir kaip jis gyvena, kas jam svarbu, ką brangina.

Sunkus buvo išsiskyrimas. Arvydas su dukra į JAV grįžo per Europą, parodyt dukrai tas vietas, kur jis klaidžiojo karo ir pokario metais. Grįžęs dar labiau ilgėjosi Tėvynės, svajojo kada nors vėl ją išvysti. Po Vaidoto mirties dabar jau man siuntė savo ilguosius laiškus, guodė, ramino, dalinosi savo išgyvenimais. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, be galo džiaugėsi. Ir aš, ir mano dukra Rūta su vyru, buvodami JAV, lankėmės pas jį, bendravome su jo vaikais ir jų šeimomis. Arvydas dar vis svajojo vėl aplankyti Lietuvą, bet svajonės taip ir liko svajonėmis. Sutrikus širdies veiklai, keletą metų gyveno su stimuliatoriumi, vėliau susirgo vėžiu ir 2005-aisiais metais mirė.

Netekau paskutinio gyvo ryšio su Šimonių šeima. Teodora Šimonienė mirė 1974 metų kovo mėnesį, nepraėjus nė dviems metams po Vaido mirties.

Vaidotas Šimonis pasitraukė iš gyvenimo 1972-aisiais – kitais metais po Arvydo apsilankymo. Tai buvo didžiausias smūgis jo tėvams, – kaip ir man, ir mūsų devintus metukus einančiai dukrelei Rūtai. Laikėmės visi išvien , vienas kitą paremdami. Nežinau, kaip K.Šimonis priėmė žinią apie sūnaus mirtį, kaip reagavo T.Šimonienė – aš pati tuo metu buvau šoko būsenoje. Tėtė tuo metu vasarojo Kulautuvoje pas dailininko K.Abramavičiaus mamą su savo anūke, mūsų dukra. Vėliau tik pora kartų jis leido sau išreikšti savo jausmus… Pasakė tik tiek:

„Kad ir kaip sunku bebūtų, žmogus neturi pasiduoti…“. Lankiausi pas Šimonius kiek galėdama dažniau. T.Šimonienė tik prie anūkės tvardydavosi ir stengdavosi nerodyti savo sielvarto. Eidavome su Rūta į senelio dirbtuvę. Senelis duodavo Rūtai popieriaus, ji tyliai sėdėdavo ir piešdavo. Aš dėdavau nutapytus paveikslus į rėmus, įkalinėdavau vinukus į rėmelius, atnešdavau, ką buvau tėtės prašymu atspausdinusi. K.Šimonis man duodavo spausdinti savo kūrinėlių rankraščius, nes aš galėjau įskaityti jo rašyseną, kurios ir pats kartais nebeįskaitydavo… Jam buvo sunku rašyti. Jau senokai jis ir tapė, dešiniąją ranką su kaire prilaikydamas… Taip visiems tyliai darbuojantis, mes buvome artimesni negu bet kada. Vieno iš tokių apsilankymo metu pratarė: „Vieną sūnų teturėjau, iš kurio galėjo žmogus išeiti, ir to netekau…“.

Teodora Šimonienė buvo įsitikinusi, kad su sūnumi susidorojo sovietinis saugumas, tokią mintį, mačiau, turėjo ir K.Šimonis. Po Arvydo apsilankymo iš Vaidoto buvo atkakliai reikalaujama ataskaitos apie brolio vizitą. Jis bandė rašyti ir vėl plėšė, ką parašęs. Prieš keletą metų kreipiausi į KGB archyvus, norėdama išsiaiškinti, kokių žinių jie turi apie tai. Man buvo atsakyta, kad jokių Vaidoto ataskaitų nėra…

Kai po metų, bėgdama nuo praeities ir kankinama neatsakytų klausimų ištekėjau, abu Šimoniai priėmė tai ramiai. T.Šimonienė pasidžiaugė: „Padės Rūtelei mokslus išeiti…“. Netrukus ji sunkiai susirgo ir taip pat sunkiai mirė. Kai paskutinį kartą lankėmės su dukra pas bobutę, ji nebegalėjo šnekėti, ilgai stengėsi kažką pasakyti. Pagaliau supratau – ji sakė „ačiū“, ačiū už viską....

Po T.Šimonienės mirties į Šimonių butą atėjo gyventi buvusi Vykinto žmona Janina. Ji ir rūpinosi abiejų – tėvo ir sūnaus – buitimi. Mes su dukra, kaip ir anksčiau, lankydavomės pas senelį. Kaip ir anksčiau, spausdindavau jam, tvarkiau paveikslų skaidres – jau daug metų Vaidotas fotografuodavo kiekvieną tėvo paveikslą ir pats darydavo skaidres. Aš jas dėdavau į rėmelius. Arvydui paprašius ir pažadėjus, pasidarius kopijas, jas grąžinti, nusiunčiau jam į JAV, vėl išėmusi iš rėmelių. Vėliau taip ir neišsiaiškinom su Arvydu, kur jos dingo… Jis manė išsiuntęs ar tai man, ar tai tėvų adresu, aš gi niekada jų taip ir nebegavau….

K.Šimonis labiau nei visad troško bendravimo. Važiavome su juo į jo tėviškę, aplankėme brolį Augustiną, kitus gimines, pabuvojome prie Šimonių kryžiaus. Mus vežė mano dėdė Kazys Valatka, tuo metu tiek mane, tiek Šimonius labai parėmęs ir padėjęs. Mes bendravome ir toliau. K.Šimonis lankėsi pas mus mūsų bute, kartu šventėme Velykas, spausdinau jam jo dar ankstesniais laikais darytus užrašus apie baltus, baltų gentis….

Paskutinius trejetą K.Šimonio gyvenimo metų mudvi su Rūta – ne savo noru – netekome galimybės lankyti mūsų senelį… Kartais susitikdavome, jam einant į jo pamėgtą kavinukę Maironio gatvėje, lankėme jį ligoninėje, kur jis gulėjo, susilaužęs koją. 1977 metais mums persikėlus gyventi į Vilnių, galimybių matytis liko dar mažiau. Dukros aštuntos klasės pirmo iš baigiamųjų egzaminų išvakarėse paskambinusi nepažįstama moteris pranešė, kad Rūtos senelis sunkiai sergąs. Nutarėme tuoj pat po egzamino važiuoti į Kauną. Deja… nebelaikė dukra to egzamino. Važiavome į senelio laidotuves….

Mano dukra neteko senelio, visa Lietuva neteko įžymaus dailininko ir reto dvasingumo žmogaus. Mirė jis birželio 5-ąją, per mano gimtadienį. Per laidotuves lijo. Verkė dangus, verkėme mes…

Dukros name kabo senelio sudarytas Šimonių giminės geneologinis medis, siekiąs 17 amžių. Arvydas Šimonis, perdavęs mano dukrai šį medį, papildė jį. JAV gyvena 8 Kazio Šimonio proanūkai ir proanūkės. Tik vienas iš jų turi Šimonio pavardę. Bet jie žino apie savo prosenelį dailininką ir didžiuojasi juo. Didžiuojasi juo ir keturios mano anūkės, Rūtos dukros. Jų bruožuose vis dar įžiūriu ir Šimonių giminės bruožus, jų pomėgiuose atsispindi ir jų prosenelio pomėgiai.

Su manimi liko prisiminimai. Jie vis dar sieja mane su praeitimi.

Prisimenu, kaip visi trys – Vaidas, K.Šimonis ir aš – važiavome į mano gimtosios Ukmergės apylinkes ir kartu išvaikščiojome jų piliakalnius. Važiavome nuo vieno piliakalnio prie kito taksi – juk mašinos neturėjome. Tai buvo nemažos išlaidos. Neprisimenu tik, o gal ir nežinojau, kas davė tėtei mintį važiuoti būtent ten, į Ukmergės kraštą… Juk daugelį piliakalnių jis jau buvo išvaikščiojęs. Vaikščiojo vienas, vaikščiojo su Vaidu, jo paauglystės metais. Dar prieš vedybas, man pamačius pas Šimonius porą P.Tarasenkos knygų, Vaidotas pasakojo man apie tėvo bendravimą su P.Tarasenka, su kuriuo jį siejo bendras potraukis archeologijai.

Kai 1965 metų pavasarį K.Šimonis įsikūrė Kęstučio gatvėje, daugumą baldų nusigabeno iš senojo Višinskio gatvės buto, nusipirkęs tik būtiniausius. Viename iš dviejų kambarių, naudotame kaip miegamasis, jis pats su Vaido pagalba rūpestingai sukabino jo turėtus kitų dailininkų paveikslus, kitame buvo kabinami jo paties darbai. Koridoriuje kabėjo latvių dailininko (neprisimenu jo pavardės) tapytas paties K.Šimonio portretas. Kiekvienas jo rinktų kolekcijų daiktelis irgi rado savo vietą. Atsimenu, kaip tuo džiaugėsi iš Rygos atvažiavęs Tumas, J.Tumo-Vaižganto giminaitis, su kuriuo K.Šimonis susirašinėjo ir kuris kartais apsilankydavo Lietuvoje.

Prisimenu, kaip vieną vasarą motociklu su Vaidotu važiavome į Kupiškį, kur jau viešėjo Kazys Šimonis. Kupiškyje tuo metu vyko nedidelė tėtės darbų paroda. Ten visi susitikome su P.Zulonu ir jo ansambliu „Senovinės Kupiškėnų vestuvės“, su režisieriumi Robertu Verba, kurio dokumentinis filmas „Čiutyta rūta“ tuo metu ten buvo filmuojamas.

Prisimenu tėtės kuklumą, santūrumą, tiesumą. Niekad jis neslėpė savo pažiūrų, niekada neišdavė savo idealų. Nutapęs lietuvaitę, ant ištiestos rankos laikančią Gedimino pilį, vėliavos stiebą paliko be jokios vėliavos, – kad nereikėtų „maskoliškos“, kaip kad K.Šimonis vadindavo, tapyti. Taip, yra nutapęs besisupantį sūpynėse berniuką, kuriam, įkyriai įkalbinėjamas „uždėjo“ kaklaraištį, sakydamas: „Tai gal čia gali būti ir skautas…“, yra nutapęs kažkokios (Jonavos?) gamyklos bokštus, bet niekada neveidmainiavo. Iš prigimties nuolaidus, nusileisdavo tik iki tam tikro laipsnio. Kai pagaliau 1965m. jam paskyrė butą ir dirbtuvę Kęstučio gatvėje, buvo raginte raginamas padaryti įkurtuves, atsidėkojant pakviesti to meto „valdžią“. K.Šimonis leidosi įkalbamas ir pakvietė į įkurtuves kartu su P.Stausku, V.Čiurlionyte-Karužiene ir kitais taip pat ir Janiną Narkevičiūtę, tuometinę Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją, „moterį, neabejingą kultūrai“, anot H.Kunčiaus. Ši buvo žinoma kaip S.Nėries kūrybos mylėtoja, įvairių pobūvių metu deklamuodavo jos eiles. Padeklamavo ji ir šį kartą S.Nėrį, pakalbėjo apie tai, kaip tik tarybiniais metais dailininko K.Šimonio talentas buvo įvertintas, kaip jis savo darbais šlovina tarybinę tėvynę. Čia jau K.Šimonis neištvėrė ir užprotestavo, paminėjo ir prarastą laisvę, ir nepakantumą santvarkai, be kita ko panaudodamas žodį „maskolis“. Reikia įvertinti J.Narkevičiūtės diplomatiškumą. Jai pareiškus, kad, nepaisant K.Šimonio žodžių, jo šviesūs optimistiški darbai kalbą už jį patį, o P.Stauskui nukreipus šneką kitur, incidentas tuo ir pasibaigė…

Rašau šiuos prisiminimus, norėdama nors šiek tiek papasakoti apie K.Šimonį ne kaip apie dailininką, o kaip apie žmogų, asmenybę, jausdama pareigą papildyti kai kurias žinias apie jį, atskleisti kai kuriuos jo gyvenimo momentus. Nemažai žmonių rašė apie K.Šimonį, apie susitikimus su juo, bet mažai kas turėjo galimybę bendrauti su juo ir stebėti jo gyvenimą iš taip arti. Visų mūsų įspūdžiai yra subjektyvūs. Kartais mus apgauna ir mūsų atmintis ar įsivelia klaidos spausdinat. Skaitydama straipsnius apie K.Šimonį, kitų žmonių atsiminimus, taip pat pastebiu kai kuriuos netikslumus. Visa tai privertė mane pagaliau padaryti tai, ką pernelyg ilgai atidėliojau – užrašyti tai, ką aš pati atsimenu, parašyti apie K.Šimonio sūnus, mylėjusius ir vertinusius savo tėvą, jo darbus, kurie gal ir tėvo, dailininko, pėdomis būtų pasekę, jei aplinkybės būtų kitaip susiklosčiusios… Stengiausi rašyti tik apie tai, kas man tikrai žinoma.