Dailininko Kazimiero Abramavičiaus atsiminimai

Kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, pirmoji pažintis su K.Šimoniu prasidėjo nuo jo iliustruotų knygų. Niekad nemaniau, kad kada nors teks susitikti patį dailininką, artimai jį pažinti. Paskutiniaisiais karo metais K.Šimonis vasarojo mano gimtojoje Kulautuvoje. Iš mano mamos jis pirkdavo pieno ar šiaip kokio maisto, ir taip jie susipažino. Deja, pas mus dailininkas berods nebuvo apsilankęs, tad ten, Kulautuvoje, aš jo ir nepamačiau.

1944 m., frontui praėjus, aš išsiruošiau į Kauną mokytis dailės. Turėdamas vienintelį, iš motinos gautą adresą, ėmiau ieškoti P.Višinskio gatvės 12 namo. Tai buvo dviejų aukštų pastatas, galu į gatvę, su stikline veranda. Priėjęs nedrąsiai pasibeldžiau. Pro stiklą pamačiau ateinantį senuką. Kažkaip iš karto jį pažinau. Tai buvo K.Šimonis. Atidaręs duris, jis apžvelgė mane pro akinių viršų, pakvietė į vidų. Kvepiančiame dažais kambary, tarp paveikslais nukabinėtų sienų aš pasijutau tarsi pasakoj ir negalėjau atsigėrėti dailininku, kuris man pasirodė lyg pasakų senelis — su žila barzda, guviomis akimis ir gyva šypsena.

K.Šimonis mane priėmė gyventi. Butelyje buvo vos trys maži kambariukai, virtuvė ir koridorius. Dailininko šeima ir taip buvo susispaudusi, bet nepaisydama to man davė atskirą kambarį. Vienas kambarys liko vaikams, kitas – tėvams. Ėmiau mokytis dailės mokykloje ir pas Šimonius pragyvenau dvejus metus. Vėliau įstojau į Dailės institutą ir, kol jį perkėlė į Vilnių, vėl gyvenau Višinskio g. 12. Baigęs Institutą, gavau paskyrimą į Kauną, St.Žuko taikomosios dailės technikuman, ir vėl ėjau pas Šimonius.

Pirmaisiais pokario metais Šimonių šeimoje buvo labai slogi atmosfera. Mat paskutinę okupacijos vasarą, Šimoniui būnant Kulautuvoje, vienas iš jų sūnų, Arvydas, drauge su Šilingų šeima buvęs Ilguvos dvare, pasitraukė į Vakarus ir dingo. Tėvai ilgai nieko nežinojo apie savo vaiko likimą. Tik vėliau, po ilgų ieškojimų, pavyko sužinoti, kad Arvydas — pas dėdę Amerikoje.

Kitas sūnus, Vykintas, tuomet mokėsi “Saulės” gimnazijoje, o Vaidotas dar buvo mažas.

Dailininkas visa tai matė, visa žinojo, tačiau tylėjo. Tokios natūros jis buvo žmogus. Visą laiką gyveno užsidaręs savo svajonių pasaulyje. Tai, matyt, ir padėdavo jam atlaikyti gyvenimo negandas. Savo mažam kambarėly, atsisėdęs ant sofos , pasidėdavo lapą popieriaus ir tapydavo. Tai buvo didžiausias jo džiaugsmas. Deja, tam ne visada laiko likdavo, nes turėjo tarnybą Dailės instituto bibliotekoje, o vėliau dirbo Kauno politechnikos institute. Neretai, kai grįždavo, jau ir tamsu būdavo. Nuvargęs po sunkaus darbo dailininkas kartais paimdavo citrą, kurią, sako, dar iš Vokietijos buvo parsivežęs, perbraukdavo pirštais per stygas ir visas atgydavo. Man labai patikdavo ta muzika, ir dailininkas buvo net truputį pamokęs mane groti. Šiaip jis buvo labai užsiėmęs ir beveik neužeidavo pas mane. Stengdavausi ir aš jo netrukdyti — žinodavau, kad jis visad dirba. Tiesiog negalėjau įsivaizduoti jo nedirbančio.

Jau tada pas Šimonį ateidavo interesantai. Iš pažįstamų daugiausia lankydavosi B.Buračas ir T.Naujalis. Pastarasis labai domėjosi senove, o pas Šimonį senienų buvo nemažai. Tad svečiai ir užsiplepėdavo daugiau nei reikia, o Šimoniui tai būdavo ne itin malonu: —“Kad vot trukdo…“— arba, —“laiko turi, tai plepa, plepa… Tai jam tą parodyk, tai tą…“ — skųsdavosi po to dailininkas svečiais. Apie B.Buračą žinojau, kad jis tuomet mokytojavo Karmėlavoje. Pamenu, kaip jis vis pasakodavo, kad besikeičiant pinigams jį kažkas labai apgavo.

Per Kazimierines Šimonį aplankydavo dailininkai: Vaitys, Ušinskas, Buračas. Šimonis tada įsilinksmindavo, uždainuodavo. Mėgstamiausia jo daina buvo „Turėjo bobutė žilą oželį“.

Šventės praeidavo, ir dailininkas vėl užsidarydavo. Retsykiais ateidavęs pas jį sesers vyras imdavo priekaištauti: —“ Kazimierai, ką tu čia dirbi sekmadienį! Einam į lauką pasivaikščioti.” —“ Et… “— tik numodavo ranka K.Šimonis.

Kai trečią sykį 1954 m. apsigyvenau pas Šimonius, dailininką mačiau tapant „Vakarę”. Labai patiko. Kaip tik tada jis rašė ir atsiminimus. Rašė ilgai, dirbdavo, kaip paprastai, vakarais. Man apie savo gyvenimą jis nėra daug pasakojęs. Berods esu girdėjęs iš dailininko, kad jis per karą kažkuriuo metu yra gyvenęs Romainiuose, matyt, pas Stoškų. “Svajojau tapti dailininku ir toji svajonė išsipildė,” — pasakodavo K.Šimonis. — “Dar svajojau pasistatyti kur nors pamiškėje pasakišką namelį, net projektą jo buvau padaręs, bet tų pinigų niekad nebuvo per daug, tai r liko ta svajonė neįgyvendinta…“. Vėliau, kai jau gyveno Kęstučio gatvėje, dar pridėdavo: “Dabar sulaukiau, ko nesvajojau — gavau naują butą su atskira dirbtuve, kurios niekada iki šiol neturėjau”.

Šioje dirbtuvėje visas jo gyvenimas buvo. Užsirakindavo ir bedirbdamas net nusileisti žemyn papietauti užmiršdavo. Tada pas jį ėmė dar dažniau lankytis interesantai, prašydavo pakartoti vieną ar kitą darbą. Dailininkui tai labai nepatikdavo. “Aš jums padaryčiau naują “— sakydavo, bet interesantai nenusileisdavo, prašydavo tokio, kaip nuotraukoje. Į gyvenimo galą dailininkas originalių paveikslų beveik ir visai netapydavo.

Kartą K.Šimonį paprašė nukopijuoti M.K.Čiurlionio „Bičiulystę”. Ir jis nutapė taip, kad pamačiusi paveikslą V.Čiurlionytė-Karužienė nustebo: „Dar vienas Čiurlionio darbas atsirado!” Buvo K.Šimonis nuvažiavęs į Palangą, kūrybinę stovyklą, parsivežė darbų iš gamtos. 0 šiaip daugiausia plėtojo savo temą. Gyveno jis senove. Turėjo idėją — norėjo perskaityti runas. Kartą, kai nuvažiavau jo aplankyti, sako man: “Neseniai, skaitydamas K.Papečkio knygą „Nuo strėlės iki knygos”, radau ir apie lietuviškas runas — raštą, kurio iki šiol niekas neperskaitė. Pabandžiau aš perskaityti, lygindamas įvairių tautų, įvairių laikų rašmenis. Ir kažką lyg išskaičiau. Kiek tai teisinga — neišmanau, bet vis dėlto įdomu…” Dėl tų runų jis net su Mokslų Akademija tarėsi, ir atrodė, kad jau nedaug trūksta iki pergalės, bet taip ir numirė nebaigęs…

Atvažiavęs į Kulautuvą, K.Šimonis pasakodavo apie piliakalnį anoj pusėj Nemuno, kur buvo nuvykęs ir kur sapnavo pilį, puolamą kryžiuočių. Tada jis rašė prisiminimus. Kulautuvoje jį galėjai dažnai pamatyti vaikštanti po ką tik suartą lauką. “Ir ką ten tas žmogus daro?” – stebėdavosi vietiniai. “Turbūt pamišęs! Paspardo grumstus ir, palenkęs galvą, kažko ieško…”. O ieškojo jis senienų ir vis kažką rasdavo. Turėjo nuojautą. Tų senovės liekanų jis buvo sukaupęs didžiausią kolekciją: visokių puodų šukių, akmeninių kirvukų ir kitką. O kiek jis turėjo visokių knygų! Pamenu, dailininkas labai vertino du senoviškus Rygoje išleistus tomus. Jie buvo apie N.Rerichą, dailininką, kurį K.Šimonis labai vertino.

Didelį kruopštumą, atsidavimą savo pomėgiui iš tėvo paveldėjo jaunesnysis Šimonių sūnus Vaidotas. Dar mažas būdamas jis pamėgo radijo aparatūrą. Visas kambarys buvo užverstas įvairiausiom detalėm, iš kurių pats vaikas vos matėsi ir tik einant pro šalį girdėjosi, kaip jis dirba, viską pamiršęs aplinkui, net šnarpščia pro nosį…. Vėliau jis tapo vienu žymiausiu trumpabangininkų šalyje. Jo padedami kauniečiai visad laimėdavo prizines vietas varžybose. Tą vasarą, kai Vaidotas žuvo, Šimonis atostogavo Kulautuvoje su anūke. Atvažiavo pas jį dvi merginos ir pasakė: ”Vaidotas sunkiai serga…”. Jo tada jau nebebuvo, bet merginos nedrįso šito tėvui čia sakyti.

T.Šimonienė į senatvę buvo pasiligojusi, nepakėlė sūnaus mirties, mirė po poros metų. Dailininkas viską išgyveno: pokario sunkumus, artimųjų netektį, įvairius išpuolius, prie kurių prisidėjo ir “Kauno tiesa”, paskelbusi Šimonio darbus liaudžiai svetimu menu. Jis buvo pripažintas, jis įgyvendino vienintelę svajonę – tapt dailininku, kurti pasaką kitiems, bet jo gyvenimas tikrai nebuvo pasaka.