Dailininko Petro Stausko atsiminimai

Su K.Šimoniu mane supažindino tada, kai jis dirbo KPI laborantu. Tai padarė dailininkas Vaitys. Ten Šimonis studentams natiurmortus pastatydavo, kai ką pataisydavo. Aš tada buvau nuvykęs į KPI. Šimonio darbų buvau matęs elementoriuose, knygelėse ir kai pirmąsyk su juo susipažinau, visa tai iš karto atgijo atmintyje. Vienu metu, kai K.Šimonis piešė iš gamtos, gal kas apie jį ir pasakydavo ką nors ne taip, bet kai jis darė savo kompozicijas, atlaisvindavo savo vaizduotę, improvizuodavo — tada jis buvo giriamas. Jis daug užfiksavo senosios architektūros — tai vertinga. Tačiau visa jo galybė – fantazijoje. Jo vizijos daro gerą įspūdį. Mylėjo savo kraštą, mūsų senovę, ir tie elementai nulėmė jo kūrybos svorį. Tuo jis ir yra didelis. Jis kūrė grožį, nekopijavo ir kaip Čiurlionis darė filosofinius apibendrinimus.

Vėliau susitikdavom parodose. Tekdavo pabuvoti pas K.Šimonį švenčiant Kazimierines. Ten sueidavo artimieji, giminės ir gerbėjai. Praeidavo jos su poezija, dailininkas paskaitydavo labai ilgą prakalbą apie tai, ką padaręs per metus, apžvelgdavo savąjį kelią, prisimindavo tuos, kas jam padėdavo: A. Janulį, K. Abramavičių, R. Kalpoką, L. Kazoką. Neteko girdėti, kad kada ką nors bartų. Parodydavo ir sūnaus Vaidoto darbo skaidrių, komentuodavo jas. Paskutiniaisiais metais buvo netgi filmukai rodomi. Ant galo sudainuodavo galingu baritonu: „Įšoko oželis į rūtų darželį…”.

Užeidavom kartu su juo į „Skanėstus”. Čia dailininkas gerdavo kavą, o užkandą išsinešdavo, sakydavo — katinui. Nuo ryto iki vakaro dirbtuvėje būdavo, ten jam ir pavalgyti atnešdavo. Vieną kartą kažkas dailininkui nutraukė žiedą, tai po to jam duryse įtaisė akutę. Kai ruošdavo parodas, jis paskambindavo įvairiems žmonėms ir šie jam atnešdavo reikiamus paveikslus.

Kartą, eidamas Donelaičio gatve, prie muziejaus susitikau su Šimoniene. “Na, direktoriau, kodėl skriaudi mus, mano vyrui mažai moki? “— papriekaištavo ji. Nesupratau iš karto, ko ji nori, nes nieko tada iš Šimonio nebuvom pirkę. Vėliau paaiškėjo, kad pas Šimonį buvo kažkas iš Vilniaus, Mokslų Akademijos, ir nupirko paveiksIą. “Kiek turi, tiek ir užteks!”— pasakė Šimonis apie užmokestį ir, matyt, nedaug gavo. O Šimonienė pamanė, kad čia mūsų muziejus pirko.

Šiaip šaunus, paprastas žmogus buvo. Apie save nedaug šnekėdavo. Kartą pasakė: “Ir nepamačiau, kaip prabėgo tie metai. Nieko nepadarysi. Kuo toliau dirbu, tuo sunkiau, nebeklauso ranka ir akis nebe ta...”. Daugiausia kalbėdavomės pas jį kūrybiniais klausimais. Paskutiniais metais sunkiai vaikščiodavo, tai aš jam pasakodavau, kas darosi Kauno dailės gyvenime. Niekad nėra apšnekėjęs kitų darbų. „Čia man patinka” – ir viskas. Netgi apie modernistus sakydavo: „A, jiems taip atrodo…” Pabrėždavo, kad dailininkui reikia turėti savo braižą, o svarbiausia — turėti ką parodyti. Vaišindavo obuolių sūriu (bent kelių rūšių turėdavo) ir klausdavo: “ Ar kietesnio, ar minkštesnio? “.Pas mane į kabinetą muziejuje buvo gal tik porą sykių atėjęs pasitarti dėl savo parodų. Labai brangino kitų laiką. “Kam aš turiu trukdyt kitus, kai kiekvienas turi savo darbą? “– kalbėdavo.

Muziejuje saugome apie 40 Šimonio darbų, sukurtų iki 1940 m., ir 21 — iš pokarinio laikotarpio.