Janinos Šimonienės atsiminimai

Pažinau jį dar nuo tų laikų, kai gyvenome P.Višinskio gatvėje. Daugelį metų praleidome po vienu stogu, mačiau jį kasdieninėse situacijose, buvau šalia paskutinėmis gyvenimo akimirkomis ir manau, kad galiu apie jį, savo šešurą, kalbėti kaip apie artimą žmogų, be jokių pagražinimų, ko paprastai neišvengiama, prisimenant įžymybes.

K.Šimonis buvo visada lėtas, mandagus. Niekad nepamiršdavo pasakyti „labas rytas“ ar „labanakt“, negirdėjau jo pakelto tono. Kiekvienam atėjusiam svečiui nepritrūkdavo dėmesio, su kiekvienu rasdavo bendrą kalbą. Gal todėl pas dailininką lankėsi patys įvairiausi žmonės, pradedant žymiais mokslo vyrais ir baigiant kunigais. Be abejo, tam turėjo įtakos begalinis K.Šimonio domėjimasis įvairiomis mokslo naujienomis, jo mintys apie istoriją, įdomios dvasinio gyvenimo reiškinių interpretacijos.

Keldavosi jis kasdien 8 val. ryto, o pusėj devynių jau lipdavo į savo dirbtuvę. Apie pirmą valandą aš jam nunešdavau priešpiečius, ketvirtą valandą pietaudavo, o septintą – vakarieniaudavo. Tapydavo jis darbo dienomis, o savaitgalius daugiausia skirdavo eilėraščių, memuarų rašymui.

Pamenu, jis labai ilgai taisė, perrašinėjo „Slėpiningąją ponią“. Kartą užėjusi pas jį į dirbtuvę radau sėdintį prie šio darbo. Staiga „užkluptas“ dailininkas tarė:

– Viskas, padedu… Baigėsi rašalas, ir ranka dreba…

– O kodėl Jūs vis būtent šį kūrinį perrašinėjate? – paklausiau.

– Aš noriu jį tobulinti…

Dailininkui kartais atrodydavo, kad jo darbai niekam nereikalingi, jog po kurio laiko visi pamirš jį.

– Ak, kas čia domėsis manim, kam aš čia reikalingas? – sakydavo jis tada.

Užsakovų jis turėdavo daugiau negu nutapydavo paveikslų, mat dirbo labai lėtai. Jam vis atrodydavo, kad užsakovas gali būti nepatenkintas paveikslu ir po šio apsilankymo vis klausdavo mane:

– Ar patenkintas?

Užsakovai visad būdavo patenkinti, ir tai išgirdęs senukas labai apsidžiaugdavo, nusišypsodavo.

Savo paveikslus K.Šimonis pardavinėdavo už labai nedidelę kainą ir taip darė iš nusistatymo. Kartą A.Žmuidzinavičius jam ir sako:

– Šimoni, tokie geri tavo darbai! Kam tu juos taip pigiai parduodi?

– Aš noriu, kad mano tautiečiai juos turėtų, – atsakė.

– Tai gal provizoriškai… – pasiūlė Stauskas.

Čia įsikišau aš:

– Kodėl provizoriškai? – paklausiau, – jei ruošti, tai ruošti didelę parodą!

Ir ėmiau rinkti iš žmonių paveikslus. Surinkau 124 darbus, iš kurių 118 papuolė į parodą. Reikėjo katalogo. Irgi visur ėjau, kol išsikovojau, kad spausdintų spalvotą. Išleido 3000 tiražu.

– Sunaudojai visą toną popieriaus, – vėliau pasakė man P.Stauskas.

Nežiūrint to, katalogai buvo nepastebimai išgraibstyti. Taip žmonės mylėjo Šimonį!

Turėjo dailininkas labai mylimą katiną Murką. Visokių istorijų su juo atsitikdavo. Kartą ateinu pas K.Šimonį į dirbtuvę, o jo nėra, tik langas praviras ir katinas tupi ant stalo. Ogi, tik žiūriu, dailininkas basas kabarojasi pro langą… Pasirodo, katinas buvo prapuolęs, ir senukas manė, kad jis kur į palėpę nulindęs, ir lipo ten jo ieškoti. Labai būdingas buvo jam toks kruopštumas.

– Tėveli, taigi galėjai užsimušti! – nusigandau aš tada. O jis tik flegmatiškai nutęsė:

– Tai… nieko čia nuostabaus! Aš labai atsargiai.

Kai pas K.Šimonį ateidavo svečių, kai imdavo kalbėti, būdavo, žiūrėk, dailininkas jau šaukia ir mane:

– Eikš, Janyt, ir tu čia.

O aš vis neturėdavau laiko, vis per tuos reikalus netekdavo jo išklausyti. Jis gi, matyt, daug galėjo man pasakyti…

Tad iš jo pasakojimų išliko labai nedaug kas. Prisimenu, K.Šimonis yra pasakojęs, kaip po karo labai sunkiai gyveno. Kartą jis taip kalbėjo: „Ėjau gatve, neturėjau nė vieno rublio. Sutikau savo darbovietės direktorių ir paprašiau jo vieno rublio duonai…“

Įsiminė tos dienos, kai dailininkas pasikviesdavo mane į savo kambarį, pasisodindavo šalia, priešais langą, ir rodydavo į žydintį kaštoną:

– Žiūrėk, – sakydavo jis, – matai, čia liemuo, čia galva, čia karūna… – ir imdavo grožėtis tik jam vienam tuose žieduose matomais karaliais ir karalienėmis, visokiais stebuklais.

Dabar tas kaštonas jau žymiai ūgtelėjo, iškerojo, tačiau kaip ir anksčiau pražysta pavasarį priešais langą ir, rodos, vis primena dailininką.

Kiekvieną rytą K.Šimonis pats eidavo į vonią, pats nusiprausdavo, neleisdavo, kad kas juo čia rūpintųsi. Bet tą penktadienį, kai jis mane paprašė numazgoti rankas, aš supratu, jog blogai… Gulėjo jis tik dešimt dienų. Prieš mirtį dar prašė pavalgyti, nurijo šaukštą sultinio ir po 15 minučių užgeso…

Dailininkui mirus, iš dirbtuvės teko skubiai išsikraustyti. Daiktus pernešėm į butą. Aš po to jiems paskyriau vieną kambarį.

Kartą pažiūrėti atėjo V.Čiurlionytė-Karužienė, su kuria K.Šimonis bendraudavo.

– Na, jeigu jūs pasakytumėte, kad viską padarėte, tai gal negerai būtų, – pasamprotavo ji, -bet aš vėliau pasakysiu, kaip reikia sutvarkyti K.Šimonio palikimą.

Deja… to „vėliau“ nebuvo, ji taip nieko daugiau ir nepasakė, nes ir ji iškeliavo amžinybėn. Viską teko daryti pačiai.

Dabar čia kabo nemažai jo paveikslų. Štai paskutinis jo darbas – „Kova su gyvenimu“, kurį dailininkas nutapė tą įsimintiną penktadienį, dešimt dienų prieš mirtį. O štai senamiesčio vaizdų serija. Jų būta 50, bet dabar liko tik 5. Kitus, atrodo, nupirko Kultūros ministerija. Visą sieną užima grupė paveikslų, kuriuos K.Šimonis yra tapęs po keletą kartų. Nežiūrint to, jie yra originalūs, kadangi vis dėlto kažkuo skiriasi nuo ankstesnių. Bene pats seniausias tarp jų – “Žiema su koplytstulpiu”.

Čia ir K.Šimonio archeologiniai rinkiniai, kuriuos jis kaupė 60 metų. Čia šis tas ir iš jo muzikos instrumentų kolekcijos: dvi citros, dūdelės. Su tomis citromis jis pats grodavo. Čia ir dailininko sudaryta „Šimonio Gasiulio chronologija“, kurios pradžia siekia net 1651 metus.

Prisimenu, per K.Šimonio 90-metį dailininkė V.Šleivytė linkėjo jubiliatui: „Būk tvirtas kaip ąžuolas, auk ir bujok!“. Neilgai po to bebuvo lemta gyventi dailininkui, bet jo kūryba liko, ir manau, kad tvirtai, kaip ąžuolas įaugo į mūsų kultūrą. Prie K.Šimonio palikimo saugojimo ir propagavimo kiek galiu prisidedu ir aš…

1987