K. Šimonio dukterėčios Dalios Raibikienės atsiminimai

Mano tėvelis Simonas Žemvydas (1892-1968) buvo kilęs iš Darsūniškio. Mokėsi Kijeve, bet ar baigė mokslus — negaliu tiksliai pasakyti. Mama — Izabelė Šimonytė, gimė 1897m., o mirė 1974 m. Tėvelis su dėde K.Šimoniu labai gerai sugyvendavo. Jiedu buvo draugai dar nuo jaunystės. Tėvelis pasakodavo, kaip vargo mokydamiesi. Neturėdavę ką valgyti, kuo apsiauti. Sako, prakiūra batas, tai nusidažai išlindusį pirštą rašalu ir eini…

Mama iš pradžių buvo ištekėjusi už Runčos, su kuriuo susilaukė dviejų sūnų. Stasys gimė 1920 m., o Romas —1922 m. Runča mirė greitąja džiova. Mamai vaikus padėjo globoti dėdė. Jis buvo Romo krikštatėvis, mokėdavo už o mokslą. Romas mirė 1976 m. Vyresnysis, Stasys, buvo jūrininkas. Daugiau apie jį nieko nežinau… Dėdė tada gyveno Donelaičio g. 13 (tas namas dabar nugriautas). Ten gyveno ir mano mama, kai buvo našlė. Ji pasakodavo, kad dėdė labai jai padėdavęs. Su mano tėvu mama irgi per dėdę susipažino. Gal tėtė pas dėdę kažkaip užėjo? Jie susituokė 1929 m. vasario 3 d. Po vestuvių mama išėjo iš dėdės namų. 1931 m. apsivedė ir dėdė. Vaičiūnas buvo liudininku tose vestuvėse. 0 Vaičiūnienė — mano krikšto mama… Iš pradžių tėvai gyveno Šakiuose, paskui Alytuje, Šiauliuose. Ten būnant užėjo karas. Tada persikėlė į Krakes. Ten gyvenome senojoj vaistinėj ir vis atvažiuodavome į svečius pas dėdę į Kauną, arba jis pas mus apsilankydavo. Tai buvo vokiečių laikais, kokiais 1943-1944 m.

Aš dar nedidelė buvau, ir ta vaikystės dalis man jau išblėso, neliko jokių įspūdžių. Žinau, kad 1944 m. dėdės vaikai Arvydas ir Vykintas atostogavo pas dailininką A. Varną, kuris buvo Arvydo krikštatėvis. Kaip tai buvo, kad tuo laiku, kai žmonės jau bėgo nuo fronto, Vykintas grįžo į Kauną, o Arvydas liko ten. Ir tada Varnai susiruošė trauktis. Kaimynai sakę: „Arvydai, lik”, bet jis pagalvojęs, pagalvojęs, atsisėdęs su visais į vežimą ir išvažiavęs. 0 tengi, Amerikoje, jo dėdė Juozas buvo. Vėliau, kažkaip per Raudonąjį Kryžių Juozas susiradęs Arvydą, ir šis jų šeimoj gyvenęs…

1946 m. atvažiavom į Kauną ir iš pradžių apsigyvenom Žemaičių g. 23 a., prie funikulieriaus. Tada jau didesnė buvau ir prisimenu, kad dėdė dažnai pas mus ateidavo. Jis gyveno P.Višinskio gatvėje. Paskui mes persikėlėm gyventi į Žemaitės g., kuri remiasi į Višinskio g.

Irgi netoli iki dėdės – čia pat už kampo. Žiūrėk, būdavo tik mano tėvukas susiruoš: „Eisiu pas Kazį“, o dėdė jau ir čia. Arba tik dėdė susiruoš, ir jau mano tėvelis beldžia į duris pas jį… Jie kažkaip sutardavo, pasibūdavo, pasišnekėdavo. Tėtė iš pradžių dirbo Panemunės vaistinėj, po to Aukštaičių vaistinėj, Lekėčiuose. Paskui į pensiją išėjo. Mama dramos teatre dirbo. Bet neilgai, gal tik iki kokių 1950 m. Po to išėjo į pensiją ir dirbo vaistinėje. Žemaitės g. mes gyvenom gal 16 metų, taigi nuo 1953 iki 1969 m. Visada, kai tik Kazimiero vardadienis būdavo, eidavau dėdę pasveikinti. Susirinkdavo jo draugai — Vaitys, Šešelgis. Viskas taip gražiai, linksmai praeidavo.

Kai dėdė gyveno Višinskio g., labai menki tie jo kambarėliai buvo. Paveikslų pardavimą daugiau tvarkė dėdina. Jis pats mažai kišdavosi, ramus, nuolaidus žmogus buvo. Šposininkas. Ir vaikų uginimas buvo dėdinos reikalas. Tėvelis užeidavo pas dėdę ir vėliau, kai šis jau Kęstučio g. gyveno. Dėdė tuo metu kaip tik atsiminimus rašė, tik jam ranka vis drebėdavo. Tai tėvelis jam tada labai pagelbėdavo — dėdė diktuodavo, o tėvelis rašydavo… Jie labai bendravo. Kai tėvelis mirė, dėdė atėjo ir verkė koridoriuje. Pirmąkart mačiau jį taip verkiantį…

(Šiuos prisiminimus užrašė Vidmantas Jankauskas)