K. Šimonio dukterėčios Giedrės Švažienės atsiminimai

Savo dėdę prisimenu dar iš tų laikų, kai gyvenau pas tėvus Būdose prie Vosyliškio. Atvažiavęs iš Kauno, jis, būdavo, vaikščioja po kiemą, medeliais rūpinasi. Tada aš dar net į mokyklą nėjau. Paskui mokiausi Krakių pradinėje. Iš ten mane teta Izabelė pasiėmė į Šiaulius.

Sakė, neilgam, o išėjo atvirkščiai. Teta ten dramos teatre vaidino, o aš lankiau mokytojų seminariją, buvusią grafų Zubovų rūmuose. Ten, Šiauliuose, vėl matydavau dėdę K.Šimonį. Atvažiuodavo jis pas tetą, ši pas jį nuvažiuodavo į Kauną. Karo metais teta su savo vyru Žemvydu organizavo Krakių gimnazijoje vaidintojų būrelį, pastatė kelis vaidinimus. K.Šimonis padarydavo dekoracijų eskizus, bet pats niekad nepiešdavo.

Izabelė buvo religinga moteris ir labai sielojosi, kad brolis dailininkas „Dievą apleidęs”. 0 Krakėse tuomet kaip tik kunigavęs geras klebonas. “Daug metų nebuvai išpažinties, tai nueik bent sykį, — ėmė kalbinti Izabelė dailininką. Dėdė vis atsikalbinėjo: “Tai ką čia eisiu…”. Bet galų gale Izabelei pasisekė — perkalbėjo brolį, ir šis nuėjo. Tik, kaip paaiškėjo, ne išpažintis iš viso o išėjo, o ilgas pokalbis apie gyvenimą…

Po karo mes gyvenom Vilniuje, ir dėdė pas mus jau nebesilankydavo. Kai sumaniau stoti į Dailės institutą, dar nežinojau, kokią specialybę pasirinkti. Nuėjau pasiklausti dėdės. “ Jei nori gryno meno, stok į tapybą, — patarė jis man. Ir 1944 m. aš įstojau. Bebaigdama institutą, kai jau rengiau diplominį darbą, susirgau. Institutą kaip tik tuomet perkėlė į Vilnių. Po metų grįžau į šeštą kursą diplominio darbo baigti. Dėdė tada jau nebedirbo Dailės institute. Kiek žinau, jam buvo siūlę padaryti diplominį darbą, apsiginti, gauti diplomą ir ateiti dėstyti, bet dėdė ne toks žmogus buvo. “Ai, kam man čia reikia… — sakydavo jis. Ir nesiėmė to darbo…

Labai mėgdavo keliauti. Eidavo pėsčias su maišeliu ant peties ir darydavo piešinius. Tik vasara prasideda, o jis ir iškeliauja. Kai apsilankydavo Krakėse, aš vis jį klausdavau: “Dėde, gal ką nors nupiešėte? Kad nelabai įdomu čia… Kartais ir jis užklausdavo manęs: “Tai ką naujo padarei?”. O aš neturiu parodyti. Vis per tą pedagoginį darbą nieko nespėju. Ir man taip nepatogu… Tai kad ir nedirbi nieko, — papriekaištaudavo dėdė, ir tuo mūsų, pokalbiai apie kūrybą baigdavosi.

Niekad nepamiršiu susitikimo su K.Šimoniu po tetos Izabelės mirties. Jis tuomet buvo susilaužęs koją ir nieko nežinojo. Nesinorėjo iš karto jį traumuoti tokia žinia. Juk Izabelę dėdė labiausiai iš visų savo brolių ir sesių mylėjo. Mat ji ir dailę mėgo, ir šiaip kaip aktorė buvo dailininkui artimiausia. Geriausi K.Šimonio darbai kabojo pas Izabelę. Kai mirė Izabelės vyras Runča ir ji liko su dviem mažais vaikais — Stasiu ir Romu, K.Šimonis juos kaip galėdamas rėmė. Ir dabar man reikėjo pranešti dėdei tokią liūdną žinią. Pradėjau iš tolo: Tai kaip Izabelė?” — pagaliau klausia pats dėdė. — Guli, nesikelia…Kaip nesikelia? Visiškai nesikelia… Tai gal mirė?Mirė…”. Žinia, atrodo, jo labai nepaveikė, ar bent to jis neparodė. Mokėjo save suimti į rankas. …Kai paskutinį sykį aplankiau dėdę dirbtuvėje, jis skundėsi sveikata, sakė nieko nebedarąs, tik kiek nukopijuojąs. Po to nulipom į butą, pažrėjom albumus, nuotraukas. Netrukus jis ir mirė.

Iš gimtinės nelabai kas beliko. Troba Būdose perstatyta, tik klėtis ta pati, bet jau kitoj vietoj. Medžių dar yra vienas kitas. Vosyliškio kapinėse yra kryžius ant senelių Šimonių kapo. Dėdė jį restauravo, po to meistras kryžių įbetonavo.

(Šiuos prisiminimus užrašė Vidmantas Jankauskas)