Giminaitės Agnės Šimonytės-Ivanauskienės atsiminimai

Pirmą sykį savo dėdę K. Šimonį aš pamačiau karo metais, berods 1943-ųjų vasarą. Tada, pamenu, į mūsų kiemą Juodpėnuose įėjo, kaip man tada pasirodė, jau gerokai pagyvenęs žmogus, beveik senukas, su barzda, nešinąs kuprine ant pečių.” 0, taiga va, svečias nebuvėlis, seniai matytas Kazimieras,” – apsidžiaugė mano tėvas Juozas Šimonis. Man pribėgus prie svečio, pridėjo: Tai čia ir yra tas dailininkas Šimonis, kurio paveiksliukus aš tau rodydavau, aiškindavau ir kurių kampe visad būdavo raidės K ir Š....

Nuo to sykio dėdė dailininkas beveik kiekvieną vasarą atvažiuodavo į Juodpėnus. Piešti tai čia nepiešdavo, nebent kokius eskizus pieštuku pasidarydavo. Nebuvo tam ir sąlygų. Daugiausia jis po apylinkes vaikščiodavo, užsimetęs kuprinę. Į Zūbiškes, Adomynės link, kur piliakalnis už kokių 4 -5 kilometrų buvo, eidavo. Vis tokį trumpą kastuvėlį nešiodavosi. Matyt , jis ten ir pakasinėdavo. Mus, vaikus, dailininkas visada klausdavo, ar nematėm kur senų koplytstulpių, drožinėtų senovinių kryžių, šventųjų skulptūrėlių. Na, vieną kartą mano draugė Speičytė ir sako, kad pas juos ant klėties esąs kažkoks išdrožinėtas šventasis. Vaikai tuoj jį atgabeno. Šimonis susidomėjęs apžiūrėjo šventąjį, klausinėjo, kas galėjęs išdrožti. 0 rytojaus dieną ateina pas Šimonį senutė Speičienė ir aiškina, kad atiduoti šventojo tai ji negalinti, bet pasako, kad tos skulptūrėlės autorius — kaimo dievdirbys. Minėjo ji ir pavardę, bet jau neprisimenu, kokią.

Ilgai kaime dėdė neužsibūdavo, gal po kokią savaitę. Keletą kartų buvo atvažiavęs su žmona, atsivežė sūnų Vykintą. Pokario metais jis labai jaudindavosi dėl dingusio sūnaus Arvydo likimo, sakydavo vis sapnuojąs jį. 0 kartą ir taip pasamprotavo: “Sapnavau sūnų, labai aiškiai. Jis sakė, kad va – anksčiau tai buvę geriau, o dabar – vis blogėja…”. Išeina, kad jam dabar ten geriau, mat sapnuose viskas būna priešingai. Kitą kartą dėdė jau džiaugėsi, kad per Dailininkų sąjungą pavykę sužinoti, jog sūnus gyvas, patekęs į Ameriką. Vėliau Šimonienė džiaugėsi, kad Arvydas vedęs, bet kai sūnus su dukryte atvažiavo aplankyti senų tėvų, Šimonis labai nusivylė — anūkė nekalbėjo lietuviškai…

1955-ųjų žiemą, po savo vestuvių, aplankėme su vyru dėdę jo mažame butelyje. Ta proga dėdė parodė keletą paveikslų ir liepė pasirinkti prisiminimui po vieną. Aš išsirinkau peizažą, kurį Šimonis pavadino „Kauno Ąžuolynu“. „Nemažai darbo įdėjau”, — pasakė apie šį kūrinį dailininkas. Vyras pasirinko kitą paveikslą ir taip pat paklausė, kaip jį pavadinti: —“ 0 kad ir Marso augmenija”, — atsakė juokdamasis dėdė. Šitą peizažą ir tą fantastinį paveikslėlį išsaugojom kaip brangiausią dėdės atminimą…

1968 m. nors ir nelabai tikėjomės, bet dėdė vis dėlto mus visus labai nudžiugino atvažiuodamas į mano brolio vestuves. Tai sutapo su jo gimtadieniu. Jis buvo patenkintas, smagus, nors dėdę atvežęs žmogus sakė, jog Šimonie perspėjusi, kad gal jau ir paskutinį kartą dailininkas važiuojąs į Juodpėnus, kad daugiau gal jau ir sveikata nebeleis. Vestuvėse buvo nemažai dainingo jaunimo, tai dėdė jiems dažnai ir dainą užvesdavo, o muzikantams užgrojus sušokdavo ir polkutę…

Paskutinį sykį dėdę mačiau 1975 metų žiemą, kai jis buvo susilaužęs koją. Nusprendžiau, kad reikia jį aplankyti. Buvo senukas dar gan žvalus. Paišyt paišau, ale dabar nieko tokio neturiu padovanot, tai gal bent atvirukų rinkinėlį — kalbėjo. “Jeigu dar pasirašytumėt, tai labai būtų malonu..Kad mano ta ranka dreba. Kai teptuką laikau, tai nieko, o va rašyt negaliu, ir gana…“. Bet vis dėlto pasirašė…

Kaip šiandien prisimenu 1951-uosius metus, kai mudu su dėde ėjome į muziejų. Buvo vasara. Šimonis dėvėjo baltu švarku. Žiūrėjau tada aš į jį ir man atrodė, kad dėdė panašus į žynį. Būtent toks šviesus, kilnus jo paveikslas ir liko atminty.

(Šiuos prisiminimus užrašė Vidmantas Jankauskas)