Kolekcininko Domo Akstino atsiminimai

Pas Kazį Šimonį pirmą sykį apsilankiau šeštojo dešimtmečio pabaigoje, Juozo Vaičiūno paskatintas. Dailininkas tuomet gyveno sunkiai, ir tai suprasdamas J.Vaičiūnas tikino, jog senuką reikia paremti, nupirkti jo paveikslų. Ne iš karto nuėjau pas dailininką į P.Višinskio gatvę. Nedrąsu buvo. Ir tik kažkieno padedamas ryžausi. Visam Šimonių bute buvo pilna prikrauta visokių radijo detalių, vos galima praeiti. Dailininkas dirbo mažam kambarėly. Susipažinau, apžiūrėjau paveikslus, bet tąsyk dar nieko neįsigijau. Kitą sykį K.Šimonį aplankiau jau naujoje dirbtuvėje. Nuo tada prasidėjo mūsų artimesnė pažintis. Užeidinėdavau dažniau, pasišnekėdavome, kartais kokį paveikslą nupirkdavau. Būdavo momentų, kai dailininkas neturėdavo jokių savo darbų. „Et, jau pardavė”, — sakydavo senukas, turėdamas galvoje žmoną, kuri užsiimdavo paveikslų pardavinėjimu ir dirbtuvės sergėjimu, kad kas darbų nenupirktų tiesiai iš dailininko. Pasikalbėdavome su K.Šimoniu apie daug ką, ypač apie praeitį. Buvo labai paveiktas Vydūno filosofinių pažiūrų, domėjosi St.Šalkauskiu. Tie pašnekesiai jam, matyt, patikdavo, nes kai tik aš ateidavau, jis dėdavo į šalį teptukus ir imdavo šnekėti, negailėdamas laiko. Užsimindavo ir apie sudėtingus santykius šeimoje, būdavo matyti, kad jis nori išlieti susikaupusį nerimą. Manau, kad su savaisiais jis jautėsi vienišas, nesuprastas. Čia, dirbtuvėje, buvo visas jo pasaulis. Čia jis dirbdavo, čia ilsėdavosi, skaitydavo. Čia buvo jo knygos, plieno graviūros — viskas, kas dailininkui artimiausia.

Į dirbtuvę vis užeidavo klientų, norinčių įsigyti vieną ar kitą paveikslą. Nenorėdamas tokiems dalykams gaišti laiko, K.Šimonis turėjo daugelio savo darbų nuotraukas, katalogus, kuriuos rodydavo ir siūlydavo iš jų pasirinkti. Tačiau ne visada tai lankytojus patenkindavo. Pamenu, kaip viena moteriškė ilgai ieškojo ir vis nerado tinkamo pavyzdžio, vis aiškino, kur turinti būti eglutė, kur turinti stovėti Sigutė... Dailininkas nebeapsikentęs pagaliau tarė: „Kad, ponia, matau, pati geriau žinote, kaip paveikslą piešti…” Šiaip jis nelabai mėgdavo tokius „jomarkus, ir daugumą klientų siųsdavo pas žmoną: „Tegu turgavoja“. Dailininkas buvo labai sąžiningas ir visada stengdavosi tesėti duotą žodį, žinoma, jei atmintis neapgaudavo. Žiūrėk, būdavo, patinka tau koks nors paveikslas, o dailininkas sako, kad jau ne vienas jo nori. Reikia rašytis į eilę. Tada, būdavo, atlenki to paveikslo kampą ir užsirašai ten savo pavardę. Čia pat jau ir kelios kitos parašytos. Ateini po kurio laiko to paveikslo, o dailininkas tik skėsteli rankomis: „Et, pardavė…” Nebežinojo, kokios ten pavardės buvo surašytos.

Geras senuko draugas buvo katinas. Kartą su tuo katinu man atsitiko nelabai malonus dalykas. Atėjau pas dailininką, atsisėdau paprašytas, o katinas jau ir glaustosi apie mano kojas. K.Šimonis kitam dirbtuvės kampe kažko ieškojo ir berods pašaukė mane. Aš kaip stosiu ir tiesiai… katinui ant uodegos! Šis kad miauktels ir šmurkšt pro atvirą dirbtuvės langelį. O senukas, atrodo, nieko neišgirdo. Kitą sykį, kai vėl atėjau į dirbtuvę, katinas tupėjo dailininkui ant kelių. Pamatęs mane, kad šoks, ir vėl į lauką! “Kas gi čia jam pasidarė?“ — nusistebėjo šeimininkas tokiu savo numylėtinio elgesiu. O tylėjau. Taip nuslėpiau savo „kaltę”…

Kartais pakalbėdavome su dailininku ir apie kai kurias jo nesėkmes. K.Šimonis pasakodavo, kaip pokario metais gavęs užsakymą nutapyti traktorių, ariantį lauką. Tema visiškai nauja, nežinoma. „Kad aš nežinau, nei kaip tas traktorius važiuoja, nei kaip tas jo dūmas kvepia”, — bandė aiškintis. Deja, niekas šito nenorėjo klausyti. Pažadėjo 1000 rublių, 300 davė avanso. Gautus pinigus K.Šimonis kaipmat praleido dažams, popieriui, o paveikslas vis nejuda. O užsakovai jau nekantrauja, klausia, kur tas traktorius. „Gerai, gerai, padarysiu”, — pažada dailininkas, bet ranka vis nekyla piešti. Galų gale sutartas laikas baigėsi. „Rytoj bus”, pažada K.Šimonis ir pernakt nutapo tą paveikslą. „O koks gi šio darbo likimas?” — klausiau dailininką. Jis šypsojosi ir tepasakė vieną žodį: „Sukūreno”. Nuošaliam dirbtuvės kampe buvo matyti dar vienas panašus „paveikslas”. K.Šimonis pasakojo, kad atėjęs vieno kolūkio pirmininkas ir paprašęs nutapyti traktorininką. Na, jeigu jau toks žmogus prašo, neatsisakysi. Ėmė dailininkas ir nutapė tą traktorininką, bet žinant, kad K.Šimonis žmonių nelabai mokėjo piešti, nesunku įsivaizduoti, koks tas portretas išėjo. Pirmininkas paveikslo neėmė. Taip jis ir liko kampe dulkėti. „Nenusisekė”, — sakydavo apie šiuos savo darbus dailininkas. Turiu keliolika K.Šimonio paveikslų. Vieną iš jų dailininkas nutapė specialiai man ir taip nusakė savo darbo esmę: „Gyvenimas kovoja su mirtim: atakuoja, pasiekia savo zenitą, bet po to banga tarsi vėl leidžiasi, vėl ateina mirtis”. Kitą paveikslą jis paaiškino taip: „Arba eik lygumomis, kaip daro daugelis, arba kopk į kalną, kurio viršūnėje turi būti laimės žiburys. Bet tos viršūnės nesimato, kaip ir visiškos laimės negali būti”.

Vienas man įdomiausių paveiksIų „Rožės”. Dailininkas buvo įsitikinęs, kad gėlės gyvos, kaip ir žmonės, turi savo sielą, jų negalima skinti, merkti į vazas. Gal todėl K.Šimonio kūryboje nerasime natiurmortų su gėlėmis… Tas rožes jis nutapė paslaptingame vaivorykštės fone.

Įsiminė 1967 metai, kai dailininkas savo aštuoniasdešimtmečio proga nutapė didelį paveikslą, kuriame pavaizdavo lazda besiramsčiuojantį senuką, einantį į svajonių miestą. Aš buvau įsitikinęs, kad senukas šitame paveiksle yra visai nereikalingas, bet K.Šimonis atkakliai laikėsi savo. Tas darbas turėjo tapti tarsi viso jo gyvenimo simboliu… Po aštuoniasdešimtmečio jubiliejaus dailininkas, rodos, pajuto naują jėgų antplūdį, vėl ėmė intensyviai dirbti. Kartą jis prasitarė: „Pagyvensiu iki devyniasdešimtmečio, dar surengsiu parodą ir tada numirsiu…” Taip ir padarė. Dabar, kai dailininko jau nebėra, aš vis aiškiau prisimenu tuos jo pasakojimus, tą giliai užslėptą vienatvės jausmą, artimiesiems neišsakytus širdį spaudusius žodžius. Ir dabar aš suprantu, kad K.Šimonis buvo teisus, palikdamas tame paveiksle senuką, einantį ir niekaip neprieinantį savo svajonių miesto. Aš suprantu, ką jis norėjo pasakyti – tik šis paveikslas, tik visa kūryba galėjo būti jo išpažintis.

(Šiuos prisiminimus užrašė Vidmantas Jankauskas)