Pranciškos Šimonienės atsiminimai

Mano vyro Antanu niekas niekada ir nevadino, nors metrikuose kaip tik šis vardas buvo įregistruotas. Visiems jis buvo Augustinas. Matyt, kūmai per krikštynas įgėrę buvo ir sumaišė. Vyro brolis dailininkas yra sakęs, kad Augustinas šešiais metais jaunesnis už jį buvęs, taigi jau ne Starkonyse, o Stebeikiuose gimęs. Jis su sese Uršule dvynukai buvo. Kaip ir Kazys jaunystėje, Augustinas Amerikon pas vyriausiąjį brolį Juozapą buvo nuvažiavęs, o kai grįžo, tai ir toliau pas tėvą Būdų vienkiemyje už poros kilometrų nuo Vosyliškio gyveno. Penki vaikai šeimoj buvo užaugę. Juozas taip ir liko Amerikoj, Kazys — Kaune, Uršulė irgi Kaune už Leono ištekėjo, Izabelė — už Runčos.

Kai aš atitekėjau į Būdas nuo Krakių 1923 m., senosios Uršulės Šimonienės jau seniai nebebuvo. Gal dar prieš penkiolika metų buvo mirusi, ir Petras Šimonis gyveno su antrąja žmona. Čia, vestuvėse, aš pirmą sykį ir pamačiau Kazį Šimonį. Nelabai šnekus žmogus buvo, lėtas. Labai gerai sugyveno su broliu, su seserimis, ypač su Izabele, mat ši — artistė, taigi arčiau meno buvo.

Apsilankydavo Kazys Būdose dažniausiai vasarą, per atostogas. Atvažiuodavo traukiniu iš Kauno iki Gudžiūnų , o ten pasisamdydavo vežiką. Visad vienas svečiuodavosi , žmona Tosė nejudėdavo iš Kauno, tai aš ją tik ten nuvažiavus ir mačiau.

Troba mūsų senoviška, didelė, dviem galais buvo, tai apgyvendindavom svečią geriausiam kambary. Ūkio darbai dailininkui nė kiek nerūpėjo, nebent tik medelius sode apžiūrėdavo. O sodas tikrai gražus ir didelis buvo! Daugiausia Kazys buvo savo reikalais užsiėmęs, vis vaikščiodavo, piešdavo kažką. Tik kad apylinkės ten nevaizdingos, nelabai ką įdomaus galėjo rasti, tai ilgai ir neužsibūdavo.

Man kokius penkerius metus kartu su Augustinu pagyvenus, mirė senasis Šimonis. Palaidojo jį vaikai Vosyliškyje, šalia motinos. O pamotė išsikėlė kitur.

Būdų ūkis buvo nemažas. Dalį žemės dar Petras Šimonis buvo pardavęs kaimynams Sipams, bet vis tiek buvo likę dar daug. Pragyvenom mes čia keliolika metų, kol kartą susirinkę Šimoniai nutarė, jog reikia ūkį parduoti. Taip ir padarė. Nupirko Būdas toks Kolesinskis. Pinigus savieji pasidalijo tarpusavyje, ir mudu su Augustinu ir vaikais atsikėlėm į mano tėviškę Milvydus, prie Krakių. K.Šimonis atvažiuodavo ir čia, bet kad ir šiose vietose ko nors įdomaus jis nerasdavo. Aplink tik lygumos. Apsilankęs Milvyduose, vis važiuodavo į Vosyliškį, kur jo tėvų kapai, kur jauno bėgiota. Didelis džiaugsmas Kaziui buvo kačiukai. Labai mylėjo šiuos gyvulėlius.

Valgydavo dailininkas kaime labai liaudiškai. Didžiausias jo skanėstas buvo rūgštus pienas ir bulvės su lupenom. Labai nemėgdavo, jei jas skusdavo. Būdavo, vakare suvalgo dvi tris bulves ir nieko daugiau. Kartais paskersdavom kiaulę, tai įdėdavom jam į miestą dešrų, kumpio. Nelengva jam ten buvo gyventi.

Materialinis gyvenimas dailininkui nerūpėjo. Sako, kad pats ir savo paveikslų nepardavinėdavo — negalėdavo prašyti iš žmogaus, kad tas tiek ar tiek jam duotų už tą ar kitą darbą. Visa tai palikdavo žmonai. Įvairius susibūrimus aplenkdavo, su savo nuomone niekur nesikišo — buvo atsidėjęs vien kūrybai.

Buvo kilęs iš muzikalios šeimos. Tiesa, mano vyras tik vieną melodiją smuikeliu ir dūdele temokėjo, bet motina Šimonienė — didelė dainininkė buvo. Gerą balsą ir Kazys turėjo, daug gražių liaudiškų dainų mokėjo. Kai kur užtraukdavo – visi stebėjosi.

1974m. dailininkas paskutinįkart Milvyduose buvo. Laidojom tada mano vyrą Augustiną. Ramiai jis laikėsi. Sūnų, žmoną palaidojo – irgi taip. Be reikalo žodžio netardavo, žingsnio nežengdavo. Visokių žolyčių – pienių, čiobrelių – prisirinkdavo ir gerdavo arbatėlę. Kitokių vaistų nepripažino. Mokėjo tvardytis, saugoti save, tai ir tokį gražų amželį nugyveno.