prof. V.Žuko prisiminimai
Pažintis su dailininku Kaziu Šimoniu mano kartos žmonėms prasidėjo vaikystėje. Visi esame skaitę Šimonio iliustruotas „Mūsų pasakas“ ir kitas knygeles. Tai ištisas pasaulis: seneliai ir piemenukai, raiti kareiviai, karaliūnai ir karalaitės, skrendančios gulbės ir jas žvilgsniu palydintys vaikai, pirkia ir sodas su gegute, stebuklingos gėlės. Sidabravo pradžios mokyklos bibliotekėlėje buvo Antano Giedriaus leisto žurnalo “Saulutė“ numeriai, kurių viršelius ir iliustracijas puošė Šimonio piešiniai. Daug geltonos spalvos – juk ir žurnalas vadinosi “Saulutė“. Taip ir liko įspūdis, kad tas žurnalas buvo kitoks negu kiti – nepaprastas. Knygų viršeliai, piešiniai, vinjetės ir užsklandos – visa tai formavo vaikų skonį, estetinę nuovoką, meno supratimą. Jo iliustracijos veikė ir mūsų pasaulėjautą –matėme pakylėtą virš skurdžios kasdienybės, pagrąžintą pasaulį. Mūsų kartos žmonėms Šimonio iliustracijos ne tik savitas lietuviškos knygos grafikos puslapis, bet ir su vaikyste susijusios reminiscencijos. Mano kartos ir kiek jaunesni žmonės ilgėjosi, pasigedo vaikystėje skaitytų pasakų – knygų su Šimonio iliustracijomis. Mums sunku į šio dailininko kūrybą žvelgti racionaliai, vertinti kritiškai – mūsų santykis su ja emocinis.
Tuojau po karo atsidūriau Kaune. Keliolika didelio formato Šimonio paveikslų mačiau Centriniame pašte. Jie buvo eksponuoti operacijų salėje palubėje esančiose kvadratinėse nišose. Po kurio laiko jie iš ten dingo. Matydavau Šimonio darbų muziejuose, parodose, privačiuose butuose. Ankstesnieji, prieškariniai, buvo simboliniai, pasakiški, o naujieji, dažniausiai peizažai, realistiniai.
Asmeniškai su Šimoniu susipažinau bene 1968 metais, ėmęs rūpintis jo paveikslo „Muzikos akordai“ restauravimu. Atvykęs pas dailininką, pasakojau paveikslo sužalojimo istoriją. Paveikslą padovanojo mano šefas – Universiteto bibliotekininkystės katedros vedėjas Levas Vladimirovas. Buvo žiema, ėjau su dovana, paslydęs kritau ir alkūne įlaužiau kartoną, gerokai sužalojau paveikslą. Atsiprašinėjau dailininko. „Nieko,– ramino Šimonis,– nepergyvenkit, būna ir blogiau, atneša kartais iš palėpės ištrauktus, lietaus nulytus, prašo pataisyti“. Pamatęs paskutinius dailininko darbus, supratau, kad jam restauruoti prieškarinį paveikslą bus sunku – kita technika, dažai, nebėra ankstesnio preciziškumo. Restauruoti darbą atidaviau Vilniaus dailės muziejaus restauratorei dail. Elvyrai Rugytei–Olubienei.
Vėliau nuvykdavau į parodų atidarymą, į gimtadienį, kartais kitomis progomis. Esu buvęs su studentų grupe. Dailininkas rodydavo paveikslus, asmeninėj kolekcijoj turimus kitų autorių kūrinius, prisimindavo praeitį. Susitikimai su dailininku palikdavo malonų įspūdį – tai geras, švelnus žmogus.
1972 metų pavasarį su Eigelių šeima K.Šimonis apsilankė mūsų namuose Vilniuje. Pretekstas – pažiūrėti savo paveikslo „Muzikos akordai“, kurio seniai nebuvo matęs. K.Šimonis, pasidairęs po kambariuose iškabintus paveikslus, po ranka pasitaikiusiame žurnale surado straipsnį apie jotvingius ir įniko skaityti. Prie stalo perskaitė savo kūrinėlių: pagal sanskrito vedų pavyzdį apie gyvybės atsiradimą, apie Persų valstybės 2500 metų sukaktį, imperijos įkūrėją karalių, kuris žmonėms buvęs geras, atstatęs pavergtų tautų miestus. Perskaitė svajonę – pasaką apie kelionę į slėpiningą mišką, ten stovinčią sugriautą pilį, surastą senelį, saugantį tautos lobius, ir iš jo gautą senųjų raštų knygą. Pagaliau apie prūsų žuvimą. Vietomis autoriui pavykdavo sukurti archaiškos kalbos iliuziją – tai būdinga jo rašinių stilistinė priemonė.
Vieną sekmadienį užėjau pas Šimonį peržiūrėti jo turimų parodų katalogų. Tai turėjo būti 1972 metų pradžioje. Teko stebėti K.Šimonio paveikslų pirkėjus. Pagyvenusių žmonių pora rinko paveikslą disertaciją ginančiai dukrai. Įsigijo peizažą su pirkia, ornamentuotu kryžiumi, stilizuotomis gėlėmis darželyje. Netrukus pasirodė dailininką gydęs gydytojas. Pasiėmė užsakytą darbą ir atsilyginęs išėjo. Autorius pabarė žmoną, kam iš gydytojo ėmė pinigus. Neužilgo pasirodė jau ne pirmą kartą dailininką lankanti moteris. Laukia nesulaukia prašyto paveikslo, o giminės Amerikoj nekantrauja. Viešnia turi savo pageidavimų – prašo nenaudoti daug violetinės spalvos – kad nebūtų liūdnas. Vėl skambutis ir vėl pora klientų, šį kartą iš Vilniaus – atvyko pasiimti užsakyto darbo – realistiško peizažo su nusvirusiais gluosniais. Vyras su žmona paveikslu patenkinti, tik kiek nusivylę paveikslo rėmais: jie šviesūs, gryno medžio, o jų baldai tamsūs – nesiderins. Pasirodė kolekcionierius iš provincijos, matyt, dažnas svečias. Atėjo ir dailininko sūnus inžinierius Vaidotas su dukrele Rūta, kviesti senelio į gimimo dieną. Sūnus pasiteiravo apie jam rūpimą paveikslą.
1972 m. rugpjūčio 25 d. atidaroma jubiliejui skirta paroda. Iš privačių kolekcijų ir muziejų fondų surinkta nemažai ankstesnių metų paveikslų. Žmonės ilgai nesiskirstė, apžiūrinėjo. Tačiau džiaugsmą temdė dailininko šeimą ištikusi nelaimė – prieš mėnesį tragiškai baigė gyvenimą sūnus. Po salę gedulo rūbais vaikščiojo dailininko žmona, marti su dukrele. Į parodos atidarymą iš Vilniaus atvyko dailininkų sąjungos pirmininkas J.Kuzminskis, muziejaus direktorius P.Gudynas, rašytojas J.Baltušis ir kiti. K.Šimoniui suteiktas Liaudies dailininko vardas, atsiųstas vyriausybinis pasveikinimas. Daug rožių, gražių žodžių, ypač iš žemiečių kupiškėnų lūpų. Iš Rygos atvyko jo darbų kolekcionierius V.Tumas.
Nemažas svečių būrys susirinko į greta muziejaus esamą kavinukę. Turtingas vaišių stalas, vakarą veda J.Baltušis, gražūs tostai ir linkėjimai, linkima kūrybingų metų, dėkojama už knygų iliustracijas, kurios ir vyresnę kartą džiugino, sutiko ir palydėjo į gyvenimą. Tačiau prislėgta nuotaika neišblėso, vengiama garsiai kalbėtis, juoktis. Ir štai pats dailininkas užtraukė senovišką lietuvių liaudies dainą apie bernelį ir žirgelį. Visi atsikvėpė, daina suskambėjo. Sėdėjau greta dailininko ir rijau ašaras – jaudino dvasinis stiprumas, nuovokumas – reikėjo nuimti visus slėgusią nuotaiką. Pasakiau kalbą apie dailininką, apie tai, kaip suvokiu ir vertinu jo kūrybą. Matyt, kalba atitiko bendrą nuotaiką – P.Stauskas pavadino “istorine kalba“.
Per J.Švažo parodos atidarymą M.K.Čiurlionio dailės muziejuje nuošaly stovi K.Šimonis. Priėjo prof. A.Gudaitis, paėmęs už parankės, atvedė į garbingų svečių būrį.
Aplankiau K.Šimonį 1973 metų žiemą. Po ligos jautėsi silpnas. Rodė laišką iš Lenkijos. Buvo kviečiamas surengti parodą Baltsogėje, Suvalkuose, Seinuose. Iniciatorius – lietuvis iš Suvalkų Stasys Vitkovskis. Apgailestavo, kad turįs atsisakyti pasiūlymo, nes žmonės nenorės paveikslų skolinti. Pasakojo apie bibliją, savo abejones, kalbėjo apie alogiškas vietas joje, jų pastebėjęs ir maldoje „Tėve mūsų“, domėjosi krikščionybės ryšiais su kitomis religijomis. Svarstė žodžio „dangus“ etimologiją, teigė kad seniau buvo vartojamas žodis „debesys“ dangaus prasme – „dievas debesyse“. Tai esą iš pagonybės laikų. Dailininkas turėjo savąją Dievo sampratą – tai Absoliutas, duodąs gamtai sąrangą. Šimonis lyg liaudies išminčius – viskuo abejojąs, bet nieko galutinai neatmetąs.
Per dailininko 86–ąjį gimtadienį tik artimieji. Jis pasakojo apie savo rašinius – susikaupė per 30 metų. Kai ką paskaitė. Galvojo siūlyti „Vagos“ leidyklai, bet reikia parodyti kokiam rašytojui, gal J.Graičiūnui, kuris jį aplankąs.
1975 m. kovo mėnesį teko padėti surengti K.Šimonio parodą „Legendų ir pasakų pasaulyje“ Vilniuje, religijos ir ateizmo muziejuje. Paroda buvo jauki, maloni, kai kurios sekcijos ypač grakščios. Lankytojų knygoje buvo priekaištų, kad paroda ne dailės muziejuje, ne parodų rūmuose. Kataloge buvo žymimi paveikslų savininkai – dokumentacijai.
Tos vasaros gimtadienyje tarp svečių buvo ir V.Čiurlionytė Karužienė. Šimonis skaitė savo eiliuotus kūrinėlius, naivokus, paįvairintus vienu kitu retesniu žodžiu, archaiškos struktūros fraze. Sveikindama Karužienė pasakė, kad lakštingala paskiausiai gražiausiai gieda ir palinkėjo dar sukurti daug paveikslų. K.Šimonis atsakė, kad ir lakštingala turi savo laiką giedoti, o kai ranka nebeklauso ir galva nebedirba, nieko nepadarysi. Karužienei paprieštaravus, K.Šimonis pasakė : „Prieš gamtos įstatymą nepasipriešinsi“.
1977 m. rugpjūčio 25 d. Vėl jubiliejui skirta paroda M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Paroda nelygi, nemažai vėlesnių darbų. Žmonių susirinko labai daug, ilga atidarymo ceremonija, sveikinimai jubiliejaus proga, gėlės, juosta, dailininkas pavargo. Šventė tęsiama gražioje statybininkų svetainėje, bet trūko jaukumo, intymesnės nuotaikos. Čia K.Šimonis atsigavo, užtraukė dainą „Šią naktelę nemigau nemigau“, toliau „Įšoko oželis“ ir „Pasėjau linelį“.
Paskutinį kartą K.Šimonį aplankiau 1978 m. kovo 20 d. Radau tapantį paveikslą. Pasakė, kad į dirbtuvę ateina pajudėti, pasivaikščioti. Būna ir normalių dienų, bet dabar kas tai – ar oras, ar sloga. “Pampsojau kelias dienas, dar ir vakar“. Grąžinau prieš kurį laiką paskolintą bibliotekos knygų katalogą. Pabarė, kad ilgai laikiau. Padėkojo už straipsnį „K.Šimonis – bibliofilas“, išspausdintą „Naujose knygose“, kuriame knygos suklasifikuotos pagal spaustuves, leidėjus. Ar tai jo turėtų knygų sąrašai, ar spaudos medžiaga, negalėjo tiksliai pasakyti. Dailininkas kvėpavo sunkiai.
1978 m. birželio 7 d. menininkų rūmuose pašarvotas dailininkas Kazys Šimonis. Palydėti susirinko daug kauniečių – ne tik dailininkai, kiti inteligentai, bet ir paprasti žmonės. Kalba dvi moterys: „Laidojamas geras dailininkas – jo paveikslus pati mačiau“. Išnešamas karstas, iš muziejaus bokšto sklinda varpų muzika. Laidojamas Petrašiūnų kapinėse.
Iš kapinių į menininkų rūmus renkasi žmonės pagerbti velionio atminimą. Rygoje augusi istorikė Ieva Aleksienė kalba apie lietuvių emigrantus Latvijoje, apie Rytų Prūsijos lietuvius – iš ten Mažvydas, apie JAV lietuvius. Suskaldytai, išblaškytai tautai reikia jungties. Kas lietuviams toji jungtis? Čiurlionis žinomas visur. Jis tapo Lietuvos simboliu. K.Šimonis taip pat. “Būdama JAV mačiau, kaip tautiečiai myli Šimonį, stengiasi įsigyti jo paveikslų. Dabartinę lietuvių dailę supranta inteligentas, išprusęs meno mėgėjas, o Šimonį – visi. Jis yra jungiamasis taškas, prisideda prie išblaškytos tautos vienijimo“, – kalbėjo I.Aleksienė.
Dailininkas mėgėjas Subačius iš Veliuonos prisiminė pokalbius su Šimoniu apie nenumaldomą gamtos dėsnį – mirtį, nuolatinį keitimąsi („Gerai, kad mirtis pasitarnauja…“). Gieda R.Tagorės atsisveikinimo giesmę: “…atsisakau visų savo teisių į savo namus, tik prašau meilių žodelių“. Žodis kaimynams: “…ir aš gavau iš jūsų daugiau, negu galėjau duoti..., žibintas užgeso, pašaukimas atėjo, ir aš esu pasirengęs kelionei…“.
Vėliau tarp dailininko dovanotų literatūrinių kūrinėlių radau atsisveikinimui su gyvenimu skirtą lyrinę filosofinę impresiją „Paslaptinga viešnia“.…
Dailininkas apie save. “Ką gero prisimenu iš gyvenimo? Nedaug ką. Vaikystėje švęstas Kalėdas, Velykas, kaime tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką rengtas gegužines pamaldas. Mama turėjo daug šventųjų paveikslų – jie kabodavę centre. Tėvas buvo geras giesmininkas, balsą turėjo. Tas pamaldas ir prisimenu lyg kokią palaimą“.
Mokėsi Kauno „Saulės“ kursuose, tėvą ištiko nelaimė – apiplėšė, pavogė 700 rublių (buvo pardavęs pusę žemės). Norėjęs sūnų iš karto atsiimti, bet leido užbaigti semestrą, mat pataisą turėjo. Paskolino tėvas pinigų sūnaus kelionei į Ameriką. Sieną perėjo nelegaliai. Turėjęs išvykti dėl ryšių su socialistiniu judėjimu – policijos buvo įtariamas. Ten nuvykęs dirbo maisto sandėlyje, restorane indų plovėju. Darbo buvo daug, pagalbininką žadėjo, bet nedavė. Skaityti, piešti galėjo tik sekmadieniais, kartais darbe, kur nors pasislėpęs. Sunkus buvo gyvenimas, daug bedarbių, ateidavo ir lietuvių darbo ieškoti. Bandė rašinėti. Niujorke oras sunkus, karšta, kartais naktimis neužmigdavęs. Pagaliau nusprendė grįžti. Tuoj pateko į kariuomenę. Tarnavo prie Karpatų, Galicijoje. Apie Lietuvą mažai girdėdavo – nepasiekdavo spauda. Kai ką sužinodavo iš rusų laikraščių. Ir čia vienintelė svajonė – grįžti į Lietuvą. Nors ir būtų čia paprasčiausiu darbininku, pasiuntiniu („Negaliu suprasti emigrantų, kaip jie priprato“). Kariuomenėje teko daugiau užsiimti piešimu, tapyba – piešdavo gyventojus įspėjančius plakatus, kartais remontuodavo karininkų butus. Karinę tarnybą mažai juto.
Atsidūręs Petrograde, mokėsi tapybos, suartėjo su teosofais. Labai domėjosi Vydūno kūryba, visas jo knygas perskaitė. Vydūnas turėjo įtakos Šimonio kūrybai.
Tėvai norėjo, kad sūnus eitų į kunigus. Prisimena, kaip teta (motina jau buvo mirusi) kartą apmaudingai pasakiusi: “Jeigu būtų mano – tai už ausų į ežerą įmesčiau“. Bet kunigu būti nenorėjęs – reikia daug bendrauti su žmonėmis, o jis mėgo daugiau vienas būti.
1919 m. grįžęs į Lietuvą, į tėvų namus prie Grinkiškio, dirbo ūkyje (tėvas jau buvo senas). Kartą, kirsdamas medžius miškelyje, atsisėdęs ant kelmo ir apsidairęs – kaip viskas apribota, koks uždaras horizontas. Piešti galėdavęs tik laisvu laiku – sekmadieniais. Sumanė su savo paveikslais nukeliauti į Kauną. Apsiavė tėvo nupintas vyžas, batus pasiėmė į rankas. Pasiekė Krakius, vyžas paliko rugiuose – grįždamas paimsiąs. Dalį kelio nuvažiavo. Pasiekęs Kauną, nuėjo pas Stasį Šilingą (pažino iš Petrogrado laikų). Šis prižadėjo pabandyti parduoti paveikslus. Tris pats Šilingas nupirko, vieną Juozas Tūbelis ir kiti. Kaina nenustatyta buvo, bet gavo 1000 markių. Grįždamas nusipirko kostiumą, atidavė tėvui skolą. Po kurio laiko gavo pakvietimą atvykti į Kauną dirbti piešimo mokytoju. „Jei ne toji kelionė,–kalbėjo dailininkas,–taip ir būčiau užsikasęs ūkio darbuose“.
Apie savo kūrybą. Petrograde pas Šilingą buvo palikęs darbų, tačiau jis, vykdamas į Lietuvą, paveikslų neatvežė. Su kartėliu pasakojo apie darbų parodą Amerikoje – jos rengėjai apgavo, paveikslus išpardavė, niekas iš ten negrįžo, o išmokėjo gal tik 200 litų. Visa kita esą buvo sumokėta už parodų rengimą. Dailininko studijoje kabojo keli ankstyvieji realistiniai paveikslai. Autorius paaiškino, kad tai Adomo Varno įtakoje tapyti darbai, iš tų laikų, kai lankė jo studiją. Studijoje mačiau nedidelį, tuo laiku tapytą autoportretą. Stiliumi ir koloritu priminė to meto Varno portretus. Kiek vėliau, ypač apsilankęs Berlyne, pamatęs kitų dailininkų darbų, ėmęs ieškoti savojo kelio, savo išraiškos būdo ir priemonių, o prie Varno jau nebegrįžo. Studijoje kabėjo aliejiniais dažais tapytas blyškaus kolorito bažnyčios interjeras su Šimoniui būdingu erdvės skaidymu. Tai esą Berlyno bažnyčia (ar ten tapytas darbas ).
Apie knygų iliustracijas Šimonis pasakojo: “ Lietuvoje nemažai dailininkų, bet niekas nesiėmė daryti liaudžiai. Kai pradėjau iliustruoti knygas, dariau tai savo nuojauta. Išeidavo naivios, su trūkumais. Vėliau, kai pabuvęs užsienyje, Paryžiuje, Berlyne pamačiau įvairių iliustracijų, dirbau kiek geriau. Patikdavo realistiški darbai. Liaudžiai taip ir reikia kurti. Rinkinį „Dainos“ pats buvau sudaręs, bet Binkis sutvarkė ir įžangą parašė – taip ir išėjo jo vardu, mano tik iliustracijos“.
85–mečio proga surengtoje parodoje buvo eksponuojamas paveikslas „Raitelis“. Jame pavaizduotas senas, ant eiklaus žirgo lekiantis karys. Pasiteiravau: „Žirgas eiklus, o raitelis senas?“. Dailininkas: „Tai aliuzija į Gediminą“.
Antanas Žmuidzinavičius garsėjo savo velnių kolekcija. Rygietis Vladas Tumas priragino Kauno dailininkus ką nors sukurti velnių tematika kolekcijai. Šimonis nutapęs velnią, žarstantį pinigus. Esą dailininkas buvo linkęs prie pinigo. Paveikslas, pavadintas „Aitvaru“, yra Žmuidzinavičiaus memorialiniame muziejuje.
Prieš karą Birštono gydytojo užsakymu tapė kelis paveikslus kurortui. Už tai turėjęs Birštone išlaikymą. Vieną darbą daktaras, matyt, sau pasiėmė, nes sumokėjo 1000 litų. Tai buvo labai gera kaina. Išlikęs to kūrinio eskizas.
Maironio muziejuje yra Šimonio paveikslas „Nusidėjėlis“ (vaizduoja, regis, biblinį personažą Kainą). Tai vienintelis tokio pobūdžio darbas jo kūryboje. Paklaustas, kodėl daugiau panašių netapęs, pasakė, kad tai skolintas motyvas, neoriginalus darbas.
Bene 1923 m. generolo Vlado Nagevičiaus užsakymu Šimonis kopijavo M.K.Čiurlionio „Miesto preliudą“ istoriniam muziejui. Apie 1973 m. nukopijavo „Bičiulystę“. Muziejaus fonduose surastoji anų metų kopija ir pastaroji buvo išsiųstos Čiurlionio kūrybos gerbėjui Mykolui Žilinskui į Vakarų Berlyną.
Kai Kaune buvo surastas ir vėl galerijoj pakabintas Čiurlionio paveikslas „Žinia“, Šimonis buvo prašomas padaryti jo kopiją. Prašymo įvykdyti negalėjęs – Valerija Čiurlionytė Karužienė neleido paveikslo parsinešti į namus, o muziejuje tapyti sunku – lankytojai blaško, negalima kopijuoti, kai paveikslas po stiklu.
Pokario metais darbą sunkino įvairesnių spalvų dažų stoka, dėl to maišęs temperą su guašu. Prašančių daug, tad pradėjo ankstesnius kartoti, kopijuoti. Gyvenimo sąlygų jis nuolat buvo raginamas dirbti, reprodukuoti. Apie jų meniškumą nebuvo kada galvoti. Šimonis skundėsi neturįs laiko susikaupti ir ką nors naujo kurti.
Daug rūpesčių dailininkas turėdavo ruošdamas personalines parodas –žmonės nenoriai skolino paveikslus, bijojo, kad nenukentėtų, nežūtų. Būgštavimai nebuvo be pagrindo – kartais vežant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai nerūpestingai buvo sudedami ir ypač rėmai nukentėdavo. Nebuvo saugu ir dailininko dirbtuvėje – vieną pavasarį pro stiklinį stogą pasipylė lietus.
Šimonis apie kitus. „Čiurlionio darbus teko matyti pirmosiose lietuvių dailės parodose. Dar Čiurlioniui gyvam esant mačiau iš Vilniaus į Kauną perkeltą parodą. Apie dailininko mirtį sužinojau iš spaudos jau būdamas Amerikoj.
„Adomas Varnas geras tapytojas, puikus piešėjas. Gaila, kad jis mažai knygų iliustravo. Vieną jo piešinio motyvą, rodos, mergaitę prie darželio panaudojau Binkio „Dainoms“. Paklausiau, ar galiu pasinaudoti, nusijuokė ir pasakė: „Gali“. Geras žmogus“.
„Su Mstislavu Dobužinskiu susitikau Rygoj 1926m., Paryžiuj – 1927m., teko pas jį užmiestyje būti. Tai rimtas žmogus. Turėjau kelias Dobužinskiui priklausiusias kinų figūrėles, taip pat du nedidelius Dobužinskio aliejum ant stiklo tapytus darbus. Vienas, įdomus, su kolonomis, sudužo“.
„Petras Rimša užsiimdavo keramika. Su Didžioku lyg su girtu –nieko rimto, vis juokais. Sutikau Didžioką ir Kalpoką, einančius iš mano parodos. Apie matytus paveikslus Didžiokas pasakė: “Každyj po svojemu schodit s uma“.
„Petras Kalpokas buvo geras meistras, patikdavo jo kūryba. Ankstesni darbai įdomesni. Tarybiniais metais kūrė paveikslus aktualiom temom („Raudonosios armijos sutikimas“), bet silpniau“.
„Draugavau su Petru Vaičiūnu, kartu užeidavom pas Juozą Zikarą. Vaišės būdavo kuklios – po taurelę. Zikaras mokė mane piešti. Jis sakydavo, kad ir mažmožiai svarbu, sakysim, rankų krumpliai. Patiko jo bareljefai“.
„Eidukevičius atrodė truputį nenormalus – toks jau jo būdas. Susipažinom Paryžiuje. Švariai apsirengęs, su bateliais, bet be kojinių, nors buvo žiema. Paryžiuje ateidavo, gal mano ruošiamos parodos katalogo įžangos išversti. Atvyko iš Berlyno. Atstovybėje paliko keliolika darbų. Lietuvos atstovas Paryžiuje pakvietė pažiūrėti, klausė, kaip vertinu, gal čia suruošti jų parodą. Eidukevičius gyrėsi, kad darbai nutapyti pagal kokį tai klasiką. Buvo nelengva verstis – reikia pavalgyti, o paveikslų nieks neperka. Atvyko į Kauną. Čia tapė Šilingo dukros portretą, ten gaudavo pavalgyti. Mačiau, kaip darė Kauno apylinkės gamtovaizdžius. Pažiūri ir deda tašką, vėl pažiūri – dar taškas. Tie „kleckeliai“, taškeliai spalviškai gerai suderinti, bet darbai monotoniški. Su Eidukevičiumi keitėmės paveikslais. Iš manęs pasirinko nedidelę temperą ir savo atnešė – vaizdavo darbininkus. Darbas, matyt, buvo tapytas Prancūzijoje“. Šį paveikslą dailininkas vėliau perleido šių eilučių autoriui.
„Su Galaune buvo reikalų. Rinkau liaudies ornamentus ir nuotraukas, piešinius – viską atiduodavau muziejui. Ne visuomet Galaunė buvo rūpestingas – muziejuje kartais savo darbų nesurasdavau (sekretorius Kuprevičius). Galaunė pradžioje pats kūrė, iliustravo knygas. Tumui buvo padaręs iliustracijas, bet jam nepatiko, davė kitam. Vėliau Galaunė metė kūrybą, nedirbo net grafikoj“.
Kartą, eidamas pas Šimonį, atsinešiau tik ką įsigytą Antano Martinaičio paveikslą – peizažą su natiurmorto fragmentu. Šimoniui atrodė ne viskas jame pateisinta – jei būtų tik peizažas, būtų geriau, be to, nežinia, iš kur į vaizduojamus daiktus šviesa krenta. “Praėjus kiek laiko, kai autoriui bus 70 metų, jis pats stebėsis, kodėl taip padarė“.
„Keletą darbų pirko Maironis. Gyvenau Maironio namuose. Atėjo, neskubėdamas peržiūrėjo. Tai galėjo būti 1921 –1922 metais. Sumokėjo, kiek prašiau. Jau savo darbų kainą žinojau, nes gal kokius 7 paveikslus buvo nupirkusi Meno kūrėjų draugija“.
„Bendravau su pedagogu ir rašytoju Giedraičium(Giedriumi), iliustravau jo pasakas. Giedrius sudarė rinkinį „Lietuvių liaudies pasakos“. Į rusų kalbą išvertė Teodoras Šuravinas, o iliustravau aš. Giedrius išvyko į Ameriką, gyveno kažkur šiaurėje, bene Kanadoje, duktė Čikagoje. Kartais parašydavo laišką kitą. Viešbuty plauna grindis ir, matyt, gauna pavalgyti, nes pensija maža. Gaila, kad jis išvyko – juk tai niekuo dėtas rašytojas, prieš karą leidęs laikraštėlius vaikams – nuvys ten, kaip nuskinta gėlė, ir neliks nei pėdsako“.
„Pažinau Herbačiauską – kartais užeidavo. Buvau sutikęs skubantį prieš išvykstant į Lenkiją“.
Kolekcionierius. Šimonis buvo vienas žymesnių prieškarinio Kauno kolekcionierių – jis rinko knygas, periodiką, rankraščius, lapelius, grafikos darbus, archeologines iškasenas ir kitką. Didžiausią aistrą Šimonis turėjo knygoms. Buvęs Kauno „Antikvaro“ knygyno savininkas Julius Žukas pasakojo, kad vienas uoliausių lankytojų ir pirkėjų buvo Šimonis. Dailininkas turėjo savo knygų katalogą, taip pat knygų rodyklę, kurioje leidiniai buvo suklasifikuoti pagal spaustuves, leidėjus, paliko užrašų fragmentą „Prisiminimas iš rinkimo knygų“. Buvo žadėjęs parašyti atsiminimus apie tai, kokį įspūdį miestelio gyventojams padarė 1904 m. pabaigoje Peterburge Antano Smilgos išleistas “Lietuvių laikraštis”.
1920m. pradėjęs rinkti liaudies meno eksponatus Meno kūrėjų draugijai, lankydavo žmones, ieškojo meno dalykų, pasiteiraudavo knygų. Kaimiečiai parodydavę savo senelių, tėvų knygas, neretai jas parduodavę arba dovanodavę. Knygos dažnai būdavo apiplyšusios. Klaipėdos krašte turėjo pažįstamų, kurie jam atsiųsdavę ten išleistų lietuviškų leidinių. Ypač domino senoji, iki XVIII a. pab. Išleista lietuviškoji knyga, nepraleisdavęs progos įgyti XIXa., XX a. pradžios leidinių. Jis taip pat rinko leidinius apie Lietuvą ir lietuvius kitomis kalbomis.
Kokia rinkimo prasmė ? Prisiminimuose apie knygų rinkimą rašė, kad norėjęs patirti „kaip žmonės mąstė, kuomi rūpinosi, kokia buvo jų dvasia ir sąmonė“. Taip pat domino seniausios knygos lietuvių kalba. Vidiniu nusiteikimu Šimonis buvo bibliofilas – jam teikė džiaugsmo pati knyga, jos vartymas: “Būdavo, dažnai poilsio valandomis, ypatingai vakarais iki vėlyvos nakties prie lempos šviesos, pasiėmęs iš lentynos seną knygą, ją skaitydavau, tyrinėdavau arba tik vartydavau. Tarp jų buvo gana retų, sunkiai įgytų. Manau, kad tik retas tesupras, su kokia maloniai saldžia aistra ir pagarba vartydavau tas knygas, neatsižvelgdamas nei į nuovargį nuo dienos darbų ar atliktų vargingų žygių. Vartydamas kokią seną knygą, persikeldavau į tuos laikus, gyvenau lyg su tų laikų žmonėmis, su jų mintimis, rūpesčiais, darbais, vargais ir ašaromis“.
Šimonis pasakojo, kad knygas rinkti buvę įdomu. Jomis domėjosi Vaclovas ir Mykolas Biržiškos. Vienas arba su kokiu draugu apsilankydavo Vytautas Steponaitis. Tie ryšiai skatino rungtyniauti, ieškoti bibliografijai nežinomų leidinių. Įgytas senesnes knygas patikrindavęs pagal Biržiškos „Lietuvių bibliografiją“. Bet knygų medžiojimas gana sunkus – trūko pinigų. Ypač pasunkėjo būklė, kai vedė. Tekdavo nešti parduoti knygas, nes kartais duonai neturėdavęs nei lito.
Dailininkas turėjo tapybos darbų rinkinėlį. Ten buvo Čiurlionio „Auka“ (stiklografija), jo paties kiek paspalvinta, trys Adomo Galdiko tapybos darbai (buvo įsigijęs iš vieno palangiškio), nedideli Žmuidzinavičiaus, Adomo Varno peizažai, keletas rusų, latvių dailininkų. Šimonis pasakojo: “Du dailininko Peker portretus hitlerinės okupacijos metais kažkas atnešė – prašė maisto ir dar kokių blizgučių“. Kas atnešė, neprisiminė.
Didelis, ilgai kauptas buvo grafikos darbų rinkinys. Turėjo XIX a. vidurio liaudies raižinių (vieną, “Šv. Joną Nepomuką“, dovanojo eilučių autoriui, kiti du nežinia kur dingo). Rinko įvairių autorių grafikos kūrinių originalus ir reprodukcijas. Kai kas išimta iš žurnalų ar net savo knygų. Apie 120 Šimonio grafikos kolekcijos darbų bene 1967 m. įsigijo meno mėgėjas Domas Akstinas. Tačiau tuo metu grafikos rinkinys jau buvo gerokai sumažėjęs. Akstinui tekusioj kolekcijoj buvo labai gražių Vakarų dailės klasikų kūrinių, grafiškai gerų meistrų reprodukuotų. Akstinas prisiminė, kad anksčiau pas Šimonį tekę matyti nemažai urbanistinės tematikos grafikos darbų. Šių eilučių autoriui Šimonis yra rodęs ir siūlęs įsigyti du nepaprasto grožio japonų dailininkų darbus. Abu iš vieno ciklo – temperamentinga muštynių scena, mėlyna ir auksinė spalva.
Dailininkas neturėjo savo iliustruotų knygų rinkinio (jų buvo apie 50), neturėjo surinkęs nei iliustracijų originalų. Vėliau jis bandė sudaryti savo grafikos rinkinį, iškarpęs iliustracijas iš knygų ir sudaręs jų kelis didelius albumus. Iliustracijos nebuvo sutvarkytos – trūko užrašų.
Iš prieškarinių laikų turėjo gana geros kokybės savo darbų fotografijų rinkinį. Čia galima buvo rasti niekur nematytų, išsklaidytų arba visai dingusių darbų nuotraukų. Jos padėtų atkurti Šimonio kūrybinio palikimo vaizdą.
Turėjo dirbinėlių iš molio, iš metalo – laikė spintoje po stiklu. Rodė porą lietuvių keramiko Basčio darbų (buvo studijavęs Čekoslovakijoje ). Su juo kartu buvo surengęs parodą. Po parodos pasikeitę darbais – jam Šimonis davė paveikslą, o gavo grakščios formos balto molio vazą. Kita vaza, matyta ant studijos lango, buvo daryta Jonavos žydų. Dailininkas buvo kelias užsakęs, bet viena su figūromis labai patikusi kažkokiam Kauno valdininkui ir jam perleidęs. Girdėjęs, kad toji vaza atsidūrusi Londone, atstovybėje, kaip Lietuvos keramikos pavyzdys. Šimonio turėta vaza buvo jo paties dekoruota ornamentais ir vaizdeliu – vaidilutės prie aukuro.
Savo rinkinyje turiu keletą Šimonio paveikslų. Minėtus „Muzikos akordus“ (skulptorius Juozas Kėdainis jį pavadino Šimonio šedevru ). Nedidelio formato paveikslą „Prie aukuro“ (buvęs rygiečio V.Tumo kolekcijoj) ir ankstesnių metų etiudą „Bokštas“, dovanotą autoriaus. Buvo dovanojęs Žmuidzinavičiaus memorialiniame muziejuje esamo paveikslo „Aitvaras“ piešinį. Tai buvo geras eskizas, deja, neišsaugojau. Vilnietei Marijai Šlapelienei priklausiusį paveikslą „Nuliūdimas“ padovanojo JAV gyvenusi jos dukra Gražutė Šlapelytė Sirutienė. Paveikslas „Sargybinis“ priklausė Liudui Girai, vėliau jį įsigijo Jonavos klebonas Vincas Pranskietis. Jis 2007 m. jį dovanojo eilučių autoriui.
Man gražiausias Šimonio paveikslas – „Į pasakų pilį“ (S.Ragaišio nuosavybė). To paveikslo variantą „Pasakos angoje“, nutapytą vien rausva spalva, mačiau Tumo rinkinyje Rygoje. Maloniai nuteikdavo dailininko studijoje kabojęs dekoratyvinis paveikslas liaudies audinių ornamentų motyvais.
Dailininkas kurdavo literatūrines impresijas, beletristikos vaizdelius. Jo mėgiama tema buvo girios (išleido knygutę „Girių giesmė“ su savo paveikslų reprodukcijomis). Buvo sumanęs parašyti ilgesnį kūrinėlį apie Lietuvos girias.
Teko girdėti įvairių atsiliepimų apie Šimonio kūrybą, prieštaringų vertinimų. Vieni (Bronius Uogintas) jo kūrybą laikė reikšmingu lietuvių dailės reiškiniu – kito tokio nėra, kiti (Antanas Gudaitis) jį skyrė prie primityvistų, naiviosios krypties atstovų. Visuomenė visą laiką Šimonio kūryba domėjosi. Dailininkas rodė knygą, kurioje suregistruoti 1919–1937 m. žmonėse pasklidę paveikslai, sumokėtos kainos. Tarp paveikslus įsigijusių matome rašytojų, kultūros veikėjų pavardes: Maironis („Saulės dukraitė“), Juozas Tumas („Rytas“, “Pasakos pilis“, “Vilkas“), Binkis („Purienos“), Vincas Mykolaitis („Kelionė ramybėn“), Vydūnas („Atnašavimas“), Paulius Galaunė( „Gėlės II“, “Žiema“), Antanas Šmulkštys–Paparonis (12 darbų), Kazys Pakštas (5), Stasys Šilingas (5). Šimonio darbų teko matyti Antano Vienuolio namuose, gyd. Ragaišienės, menotyrininkės Halinos Kairiukštytės–Jacinienės, pedagogo Antano Vokietaičio, Zigmo Kuzmicko, S.Akelaitienės ir kitų rinkiniuose. Šimonis pasakojo, kad keliolika darbų turėjo dainininkė Pranė Kaupelytė – Kaveckienė. Iš pokario metų rinkėjų žymiausias rygietis Vladas Tumas. 1958 metais jį dailininkas aplankė, susipažino su latvių tapytojais Zalkanu, Tilbergu, Miesnieku, Ubanu, Jurkeliu. Dail. Glaudanas nutapė Šimonio portretą. Jį Tumas nupirko ir padovanojo dailininkui. Šimonis aplankė salę, kur 1924 metais veikė jo paroda.
K.Šimonį reikia užfiksuoti mūsų kultūros istorijoje ne tik kaip dailininką, bet ir kaip žmogų, savitą, originalų. Jis daugiaaspektis žmogus. Kūrybos sferoje jis dailininkas ir literatas. Jis turėjo intelektualinių aspiracijų – rinko knygas, istorines ir meno vertybes. K. Šimonis – šviesios pasaulėjautos žmogus, optimistinis, gyvenimo džiaugsmo dailininkas. Anot vieno kritiko – atimti iš Šimonio saulę, ir jo neliks. Per visą gyvenimą jis liko ištikimas ar bent stengėsi likti ištikimu savo simboliniam grožio pasauliui.
K.Šimonis ir kaip dailininkas, ir kaip žmogus buvo labai vieningas – jis toks ir kūryboje, toks ir veikloje, toks minčių pasaulyje (tai rodo jo rašiniai, pokalbiai su juo). Pasaulėjautoje K.Šimonis šiek tiek panteistas, ramiai žiūrįs į artėjančią mirtį. Tai temai – išėjimui – skiria poetinį kūrinį. Jis buvo valstietiškai paprastas, nuoširdus, bet ne naivus. Žmonėms buvo atlaidus, bet matė skriaudas ir neteisybes. Šalia jo pasikeisdavo laiko tekėjimo ritmas – jis tarytum sulėtėdavo. Nesvarbu, apie ką kalbėsi – apie žmones, knygas ar kolekcijas, Lietuvos istorinę praeitį ar jo paveikslų likimą. Visada lėtai, minoriškai. Jo kalba buvo informatyvi, skirdavo esminius dalykus nuo antraeilių. Gyveno miesto aplinkoj, bendravo su inteligentais, dirbo kūrybinį darbą, bet savo esme, vidiniu pasauliu, mąstymu jis liko valstiečiu. Dėl to jo dailės kūriniai, prozos ir poezijos rašiniai galėtų nemažai pasakyti tam, kas domėsis lietuvių liaudies filosofija, jos pasaulėjauta.
Dailininko ryšį su liaudies pasaulėjauta, estetika, liaudies menu rodo jo paveikslų koloritas. Daugelyje yra naudojamos atviros spalvos, džiugi, ryški spalvinė gama. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vydūnas recenzijose apie lietuvių dailės parodą pastebėjo, kad profesionali dailė ir liaudies menas labai skiriasi spalvomis. Profesionalų darbuose tamsios, pilkos spalvos, niūri nuotaika, o liaudies mene, pavyzdžiui, audiniuose, dominuoja mažorinės spalvos. Kuris menas išreiškia tikrą tautos dvasinę būseną? Tuo atžvilgiu Šimonis arti liaudies meno tradicijų. Jo kūrybos ryšiai su liaudies menu – ne tik spalvinėje gamoje. Liaudies grafikos, skulptūros, medžio dirbinių, audinių ornamentikos tradicijos atsispindi paveikslų kompozicijoje, figūrų formoje, struktūroje. Dailininko kūriniams būdinga liaudies kūrybos dvasia – vaizduojamos tikrovės poetizavimas, lyrizmas.
Išaiškinti, surinkti Šimonio kūrybinį palikimą yra sunku. Nustatyti kiek paveikslų nutapė, neįmanoma – galima tik spėti, kad jų buvo apie 3 tūkst., apie tūkstantį grafikos darbų. Jo darbai išsisklaidė po visą Lietuvą – tuo atžvilgiu joks dailininkas negali su juo lygintis. Jo darbų yra už mūsų šalies ribų, sakysim, Latvijoje, ypač Rygoje, yra ir kitose vietose. Antai prieš porą metų Kauno Čiurlionio muziejui žmogus iš Krymo pasiūlė du mėlynus pokario metų Šimonio peizažus. Dailininko darbų sutiksime Lenkijoje. Nemažai jo darbų pasklido tarp Amerikos lietuvių, kai ten buvo surengta paroda, ir vėliau, jau pokario metais.
Kaip vertinti šį reiškinį – K.Šimonio darbų populiarumą? Čia galbūt daugiau galėtų pasakyti sociologai, negu menotyrininkai. Tam tikrą visuomenės dalį traukdavo jo darbų istorinė tematika, Lietuvos praeitis. Žmonėms kartais reikia tos praeities, reikia į ką atsiremti, iš kur paimti moralinės paspirties. Sovietiniais metais Lietuvoje vyko spartus urbanizacijos procesas, kūrėsi kolūkių gyvenvietės, į praeitį nuėjo senasis kaimas, nyko sodybos, vienkiemiai. Sentimentaloki Šimonio peizažai su sodyba, darželiu, tradiciniu kryžiumi ar koplytstulpiu tapo tos nueinančios senos buities atminimu. Domėjimąsi Šimoniu taip pat skatino ir augantis interesas M.K. Čiurlionio kūrybai – buvo ieškoma analogijų.
K.Šimonio kūrybinis palikimas labai nelygiavertis. Nelygiavertis ir Žemaitės palikimas. Meno tyrinėtojų užduotis užfiksuoti dailininko palikimą, iš jo paimti, iškelti tai, kas svarbiausia, vertingiausia.